Užtikrinta priežiūra ar tik pažadai? Viešoje erdvėje iki maksimumo įkaito globos namų tema

Ši tema ypač jautri, nes kalbama apie senyvo amžiaus žmones, kurie dažnai patys nebegali apginti savo interesų. Artimiesiems tenka spręsti ne tik emocinius, bet ir finansinius klausimus.

Viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad globos namų realybė labai priklauso nuo konkrečios įstaigos, personalo apkrovų ir požiūrio į žmogų. Būtent tai ir atsiskleidžia gyventojų pasakojimuose.

Skirtingos patirtys ir prieštaringi atsiliepimai

Socialiniuose tinkluose galima rasti tiek kritikos, tiek pagyrų įvairiems globos namams. Vilnietė Renata teigė, kad „Vievio namuose“ situacija yra pakenčiama tik tada, jei žmogus pats vaikšto ir orientuojasi aplinkoje.

Jos teigimu, sunkesnės būklės globotiniams tiesiog trūksta darbuotojų. Taip pat minima, kad maistas, atsižvelgiant į mokamą kainą, ne visada pateisina lūkesčius.

Vis dėlto kita vilnietė, Giedrė, tą pačią įstaigą vertino visiškai kitaip. Ji akcentavo slaugytojų atsidavimą ir teigė, kad kaina neturėtų būti esminis kriterijus, nes didžioji dalis išlaidų kompensuojama.

Darbuotojų pervargimas ir emocinė distancija

Kaunietė Irena pasakojo apie bendresnę tendenciją, su kuria susidūrė lankydamasi skirtinguose globos namuose. Jos teigimu, darbuotojai dažnai skuba, yra pervargę, todėl bendravimas su senjorais tampa šaltas ar net šiurkštus.

Ji pabrėžė, kad supranta personalo krūvį, tačiau mano, jog senyvo amžiaus žmonės turi jaustis oriai. Pasak jos, būdavo atvejų, kai trūko pagalbos nueinant į tualetą, gyventojai ilgai likdavo lovose, o užimtumo veiklų buvo nedaug.

Taip pat minima, kad vaistai kartais girdomi formaliai, nesigilinant į individualią būklę. Tokie pasakojimai kuria niūrų vaizdą ir kelia klausimų dėl sistemos galimybių.

Skundai dėl viešųjų globos namų Vilniuje

Nemažai nusiskundimų viešojoje erdvėje tenka ir Vilniuje veikiančiai viešajai įstaigai „Senjorų socialinės globos namai“. Žmonės pasakoja, kad seneliais esą nepakankamai rūpinamasi.

Minima, jog trūksta medicinos personalo, senjorai retai maudomi, ne visada perrengiami, o apie sveikatos pablogėjimą šeimai pranešama pavėluotai. Kritikos sulaukia ir maisto kokybė.

Tokie liudijimai verčia klausti, ar situacija iš tiesų tokia bloga, ar dalis problemų jau sprendžiamos.

Įstaigų atsakas ir pokyčių pažadai

Vilniaus miesto savivaldybės Ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas teigė, kad situacija „Senjorų socialinės globos namuose“ yra gerokai pasikeitusi. Pasak jo, daug dėmesio skiriama darbuotojų kompetencijų kėlimui ir nuolatiniams mokymams.

Jis nurodė, kad gyventojams teikiama psichologinė ir psichoterapinė pagalba, organizuojamos įvairios veiklos, mankštos, šventės, filmų peržiūros. Taip pat sudaromos galimybės vykti į mišias ar apsipirkti.

Akcentuojama, jog senjorų sveikata nuolat stebima, užtikrinamas gydytojų paskirtas gydymas ir organizuojamos specialistų konsultacijos.

Privačių globos namų pozicija

Slaugos centro „Gemma“ rinkodaros vadovė Dovilė Vaickė teigė, kad senjorų komplekse „Vievio namai“ įrengti vienviečiai ir dviviečiai kambariai su pritaikytais vonios kambariais.

Pasak jos, siekiama sukurti namų aplinką, kurioje mezgasi draugystės, atsinaujina seni ryšiai, o kai kuriais atvejais kartu gyvena ir poros. Įstaigoje apsigyvena ir iš užsienio sugrįžę žmonės.

Pabrėžiama, kad priežiūra užtikrinama visą parą, didelis dėmesys skiriamas sveikatai, reabilitacijai ir užimtumui, o maistas gaminamas vietoje pagal dietologės sudarytą meniu.

Kainos ir jų augimas

Vilniaus savivaldybės duomenimis, socialinės globos kaina senyvo amžiaus asmeniui be sunkios negalios šiemet siekia 1 722 eurus per mėnesį, o turint sunkų neįgalumą – 1 853 eurus.

„Vievio namuose“ bazinė kaina šiemet pakilo iki 2 050 eurų, o sunkios negalios atveju siekia 2 250 eurų per mėnesį. Kaip teigiama, kainų augimą lėmė didėję atlyginimai, brangę maisto produktai ir kitos išlaidos.

Kainų augimas fiksuojamas ir kituose miestuose bei regionuose, o bendras pabrangimas siekia nuo 90 iki 150 eurų per mėnesį.

Kaip apmokama globa ir kas laukia eilėje

Nustačius nuolatinės socialinės globos poreikį, galima pretenduoti į savivaldybės finansuojamą vietą. Tokiu atveju asmuo sumoka 80 proc. savo pajamų, o likusi dalis kompensuojama.

Vis dėlto norinčiųjų dažnai yra daugiau nei laisvų vietų. Tiek viešosiose, tiek privačiose įstaigose susidaro eilės, o laukimo trukmė gali siekti nuo kelių mėnesių iki dar ilgesnio laikotarpio.

Visa tai rodo, kad globos namų tema Lietuvoje išlieka sudėtinga. Matoma, jog tarp realių pastangų ir sisteminių problemų vis dar egzistuoja didelė įtampa, kurią pirmiausia pajunta patys senjorai ir jų artimieji.