Mėsos pramonė maitina gyvulius, bet žudo žmones: pasaulis alkanas, o mes kepame kepsnius

„Pigi mėsa“, kuri pasiekia prekybos lentynas, yra šios perteklinės gamybos pasekmė, paremta intensyvumu ir masine koncentracija fermose. Beveik pusė pasaulio derliaus, kuris galėtų tapti maistu žmonėms, virsta pašaru gyvuliams. 

Tokia praktika ne tik didina maisto trūkumą, bet ir mažina dirbamos žemės plotus, kuriuose būtų galima auginti žmonių mitybai reikalingus augalus. Kiekvienais metais milijonai tonų grūdų, ypač „kviečių“ ir „kukurūzų“, sunaudojami gyvulių pašarui, nors juos galima būtų panaudoti tiesioginei žmonių mitybai.

Tyrimai rodo, kad pramoninė gyvulininkystė ne sprendžia, o dar labiau gilina pasaulinio bado problemą. Didėjantis pašarų poreikis verčia ūkius plėsti pasėlių laukus, naikinti miškus ir alinant dirvožemį mažina galimybę auginti įvairų, sveiką maistą žmonėms.

Pramoninės gyvulininkystės poveikis žmonėms ir aplinkai

Pasak ekspertų, jei žmonės nustotų naudoti grūdus gyvulių pašarui, jų pakaktų dar dviem milijardams žmonių pamaitinti. Šiuo metu beveik visa grūdų gamyba yra absorbuojama intensyvių fermų, kuriose daugiausia auginamos „kiaulės“ ir „vištos“. Toks gamybos modelis, nors ir atrodo efektyvus, iš tiesų sukelia milžiniškus nuostolius maisto grandinėje ir nualina gamtinius išteklius.

Ataskaitoje teigiama, kad atsisakius grūdų ir sojos perdirbimo į pašarus, atsirastų plotas, prilygstantis „šešioms Lenkijos teritorijoms“, kur būtų galima auginti daržoves bei ankštinius augalus. Tokia kryptis leistų sukurti sveikesnę, įvairesnę ir tvaresnę mitybos sistemą, kuri remtųsi tiesioginiu augaliniu maistu, o ne gyvulių produktų pertekliumi.

Gyvulininkystė ne tik eikvoja derlių, bet ir smarkiai teršia aplinką. Didelės fermos išskiria „metaną“, „azotą“ bei kitus kenksmingus junginius, kurie skatina klimato kaitą ir blogina oro bei vandens kokybę.

Ferma, kuri nenaudingai ryja išteklius

Prognozės rodo, kad jei niekas nesikeis, iki 2040 metų reikės pagaminti dvigubai daugiau grūdų vien tam, kad būtų galima šerti pramoniniu būdu auginamus gyvulius. Tokia sistema yra ne tik neefektyvi, bet ir pražūtinga planetos ištekliams. Vien „Lenkijoje“ kasmet 6,5 mln. tonų grūdų sunaudojama gyvulių pašarams, kai tuo metu šalyje išmetama apie 4,5 mln. tonų maisto atliekų.

Panaši padėtis ir visoje „Europos Sąjungoje“, kur kasmet taip prarandama daugiau nei 120 mln. tonų grūdų. Šie kiekiai galėtų pamaitinti milijonus žmonių, tačiau vietoj to jie tampa „pigios mėsos“ gamybos žaliava.

Tokios fermos pasižymi milžiniška gyvulių koncentracija ir nuolatiniu spaudimu mažinti sąnaudas. Jos siekia kuo didesnio pelno, neatsižvelgdamos į socialines ar ekologines pasekmes. Dėl šios priežasties vis daugiau mokslininkų ragina atsisakyti šio modelio ir pereiti prie tvaresnės, augalais pagrįstos maisto gamybos.