Istorinis grežinys Antarktidoje: ilgiausias nuosėdų mėginys atskleidžia seniausias Žemės paslaptis

Gręžinys buvo išgautas Krario ledo kyšulyje (Crary Ice Rise). Šis rekordinis mėginys veikia kaip geologinė laiko mašina, atskleidžianti maždaug 23 milijonų metų istoriją.

Iš sluoksniuoto purvo ir uolienų sudarytas nuosėdų branduolys gali suteikti esminių žinių apie tai, kaip Antarktida reaguoja į kylantį pasaulinės temperatūros lygį.

„Šis archyvas suteiks mums itin svarbių įžvalgų apie tai, kaip Vakarų Antarktidos ledynas ir Rosso ledo šelfas gali reaguoti į daugiau nei 2 °C pakilusias temperatūras. Pirminiai duomenys rodo, kad gręžinio nuosėdų sluoksniai apima pastaruosius 23 milijonus metų, įskaitant laikotarpius, kai pasaulinė vidutinė temperatūra buvo gerokai aukštesnė nei 2 °C virš ikipramoninio lygio“, – teigė projekto „SWAIS2C“ bendra vadovė mokslininkas Huwas Horganas.

Antarktidos „laiko mašina“

Vakarų Antarktidos ledynas laikomas savotiška pasaulinio potvynio užtvanka. Jei jis visiškai ištirptų, pasaulinis jūros lygis pakiltų apie keturis–penkis metrus. Toks kilimas paskandintų reikšmingas Niujorko, Mumbajaus ir Londono dalių teritorijas.

Iki šiol klimato modeliai daugiausia rėmėsi duomenimis iš atvirų vandenynų pakraščių ar palydovinių vaizdų.

Nauji, tiesiogiai iš po ledo gauti duomenys suteikia trūkstamą grandį, reikalingą tiksliai nustatyti, kaip ir kada šis ledynas gali pradėti sparčiai irti.

Ypač svarbu tai, kad šis gręžinys pirmą kartą suteikė tiesioginių geologinių įrodymų, kaip Vakarų Antarktidos ledyno pakraštys slinko ir keitėsi senovinių šiltų laikotarpių metu.

Tyrėjai gręžinį iškėlė trijų metrų segmentais ir taip atskleidė itin įvairią geologinę chronologiją, atsispindinčią besikeičiančioje jūros dugno sudėtyje.

Sluoksniai pereina nuo smulkiagrūdžio dumblo iki tvirtų žvyro sankaupų su dideliais įterptais rieduliais. Tai rodo, kad per milijonus metų vietos aplinka keitėsi iš esmės.

Tokie skirtingi nuosėdų tipai veikia kaip regiono istorijos „pirštų atspaudai“, liudijantys perėjimus nuo ramių giliavandenių nuosėdų kaupimosi laikotarpių prie audringesnės, ledo judėjimo valdomos aplinkos.

„Matėme didžiulę įvairovę. Dalis nuosėdų buvo tipiškos telkiniams, susidariusiems po ledo sluoksniu, kokį turime Krario ledo kyšulyje šiandien. Tačiau aptikome ir tokių medžiagų, kurios būdingesnės atviram vandenynui, virš jo plūduriuojančiam ledo šelfui arba ledo šelfo pakraščiui, kuriame nuolat atskyla aisbergai“, – pasakojo Bingamtono universiteto (JAV) geologijos profesorė Molly Patterson.

Ateities prognozės

Nuosėdose aptikti šviesos reikalaujantys jūrų organizmų fosilijų ir kriauklių fragmentai rodo, kad šiandien įšalu sukaustyta sritis kadaise buvo neužšalęs atviras vandenynas.

Mokslininkai jau anksčiau įtarė, kad Rosso ledo šelfas buvo atsitraukęs ar net visiškai subyrėjęs, tačiau šie fiziniai radiniai pateikia tvirtų įrodymų, kad tokie įvykiai iš tiesų vyko.

„SWAIS2C“ komanda dabar siekia tiksliai nustatyti šių ledo šelfo žlugimų laiką ir juos paskatinusias aplinkos sąlygas. Tai leis įvertinti, kiek šiandien Vakarų Antarktidos ledynas yra arti panašaus atsitraukimo ribos.

Šiam rezultatui pasiekti prireikė trejų metų bandymų. Ankstesnės ekspedicijos žlugo dėl atšiaurių Antarktidos sąlygų ir techninių nesklandumų.

Operacijai reikėjo ištirpdyti 523 metrų gylio šachtą naudojant karšto vandens grąžtą, o tuomet nuleisti daugiau nei 1300 metrų specializuotų vamzdynų iki pat jūros dugno.

„Kiek žinome, iki šiol ilgiausi po ledo sluoksniu išgręžti nuosėdų branduoliai siekė mažiau nei dešimt metrų. Mes viršijome savo tikslą – 200 metrų. Tai yra Antarktidos mokslo pasienis“, – pažymėjo „ETH Zürich“ ir „SWAIS2C“ komandos narė M. Patterson.

Galutinis tikslas – aiškumas. Žinome, kad pasaulis šyla, tačiau dar nesuprantame, ar artėjame prie nedidelio „baltinio“, ar prie milžiniškos „bangos“. Šis senovinis dumblas gali pagaliau suteikti žmonijai reikalingą laiko skalę, kad galėtume tinkamai pasiruošti.