Nuo sensacingo atradimo iki pažeminimo: Plutono istorija, pakeitusi astronomiją

Plutoną atrado astronomas Klaidas Tombo, remdamasis Persivalio Louelo hipoteze, kad už Neptūno turėtų būti nežinomas masyvus objektas, darantis įtaką Urano ir Neptūno orbitoms. Nors Plutonas pasirodė esąs gerokai mažesnis, nei tikėtasi, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis vis tiek buvo pripažintas planeta.

Pavadinimas „Plutonas“ parinktas pagarbai požemio dievui iš senovės Romos mitologijos. Ryškiausias ir atpažįstamiausias jo paviršiaus bruožas – didelė, šviesi, širdies formos dėmė, kuri šiandien vadinama Tombo regionu atradėjo garbei.

2006 m. Tarptautinė astronomų sąjunga iš naujo apibrėžė, kas laikoma planeta. Pagal naujus kriterijus dangaus kūnas turi: suktis aplink Saulę, turėti pakankamą masę, kad įgytų apvalią (hidrostatinės pusiausvyros) formą, būti dominuojantis savo orbitoje ir „išvalyti“ ją nuo kitų didesnių objektų.

Plutonas atitinka pirmuosius du kriterijus, tačiau neatitinka trečiojo – jis nėra vienintelis stambus kūnas savo orbitoje ir nesugebėjo jos „iššluoti“. Dėl to jis buvo perklasifikuotas į nykštukines planetas.

Plutonas skrieja Kuiperio žiede – srityje už Neptūno orbitos, kurią užpildo gausybė ledo ir uolienų telkinių. Jo orbita labai ištįsusi ir pasvirusi maždaug 17° kampu kitos Saulės sistemos planetų orbitų atžvilgiu. Dėl to atstumas nuo Saulės stipriai kinta: nuo maždaug 4,4 iki 7,3 milijardo kilometrų. Palyginimui, Žemė nuo Saulės nutolusi vidutiniškai 150 mln. km.

Plutono orbitos ekscentricitetas siekia 0,25 (Žemės – tik 0,0167), todėl jo judėjimo trajektorija yra viena neįprasčiausių visoje Saulės sistemoje. Manoma, kad tokia forma susidarė veikiant Neptūno ir kitų dujinių milžinų gravitacijai.

Plutono skersmuo yra apie 2376 km – tai maždaug pusantro karto mažiau už Mėnulio skersmenį. Ši nykštukinė planeta turi net penkis palydovus: Charoną, Nikstę, Hidra, Kerberą ir Stiksą. Paviršiuje tvyro ypač žema temperatūra – maždaug –230 °C. Gravitacija tokia silpna, kad žmogus čia galėtų pašokti maždaug 15 kartų aukščiau nei Žemėje.

Plutono atmosfera sudaryta daugiausia iš azoto, taip pat aptinkama metano ir anglies monoksido. Tolstant nuo Saulės, dalis atmosferos atšąla, ima kondensuotis ir „iškrenta“ ant paviršiaus tarsi sniegas. Vėl priartėjus, šis ledas garuoja ir grįžta į atmosferą. Taip susidaro savotiškas uždaras sniego ciklas, neįprastas net Saulės sistemos mastu.

Paros trukmė Plutone – apie 153 Žemės valandos, tad vienas „plutoniškas“ dienos ir nakties ciklas trunka ilgiau nei šešias Žemės paras. Metai čia užtrunka kur kas ilgiau – vienas Plutono apsisukimas aplink Saulę trunka maždaug 248 Žemės metus. Nuo jo atradimo 1930 m. dar nepraėjo nė vieneri „vietiniai“ metai – pirmieji pilni Plutono metai po atradimo baigsis tik apie 2178-uosius.

2015 m. atlikti „New Horizons“ stebėjimai pateikė pirmuosius išsamius Plutono vaizdus. Juose itin ryškiai išryškėjo šviesus, širdies formos darinis – Tombo sritis. Manoma, kad ji sudaryta daugiausia iš azoto ledo, o jos skersmuo siekia apie 2300 km – tai beveik tiek, kiek visa Plutono planeta.

Ši nykštukinė planeta ir toliau išlieka vienu paslaptingiausių Saulės sistemos pasaulių – maža, ledinė, su neįprasta orbita ir savitu klimato bei ledo ciklu. Plutono „širdis“ tapo ne tik jo vizitine kortele, bet ir simboliu, primenančiu, kad net tolimi ir maži dangaus kūnai slepia sudėtingus, iki galo dar nesuprastus procesus.