Klimato mįslė: kodėl vienas sūriausių vandenyno regionų sparčiai praranda druskingumą?

Vienas iš sūriausių Pasaulinio vandenyno regionų sparčiai praranda druską. Kalbama apie pietinę Indijos vandenyno dalį prie vakarinių Australijos pakrančių. Mokslininkai perspėja, kad šie pokyčiai gali turėti rimtų pasekmių pasaulinei vandenyno cirkuliacijai ir klimatui.

Kolorado universiteto Boulderyje tyrėjų komanda nustatė, kad per pastaruosius 60 metų šis regionas itin sparčiai „gėlėja“, ir tai tiesiogiai siejama su globaliu atšilimu. Pasak atmosferos ir okeanografijos mokslų profesorės Weiçin Han, vyksta didelio masto pokyčiai, susiję su gėlo vandens pasiskirstymu vandenynuose – būtent toje srityje, kuri atlieka vieną svarbiausių vaidmenų pasaulinėje vandenyno cirkuliacijos sistemoje.

Kas vyksta su vandenyno druskingumu?

Vidutinis jūros vandens druskingumas siekia apie 3,5 %. Tačiau vadinamajame Indo–Ramiojo vandenyno gėlo vandens baseine – regione, kuriam būdingi gausūs tropiniai krituliai ir nedidelis garavimas – paviršinis vanduo natūraliai yra mažiau sūrus. Iš čia šiltesni ir mažiau sūrūs vandens masyvai įsitraukia į pasaulinę „konvejerio juostą“ – vadinamąją termohalinę cirkuliaciją.

Ši sistema perneša šilumą ir druskas tarp skirtingų vandenynų, prisidėdama, pavyzdžiui, prie švelnesnio klimato Vakarų Europoje. Šiaurės Atlante vanduo atvėsta, tampa tankesnis ir grimzta į gelmes, taip formuodamas grįžtamąjį giluminių srovių srautą.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ši pusiausvyra ima keistis.

Rekordinis „gėlintėjimas“ Pietų pusrutulyje

Stebėjimų duomenys rodo, kad per šešis dešimtmečius labai sūraus vandens plotas prie pietvakarinės Australijos pakrantės sumažėjo maždaug 30 %. Tai – intensyviausias gėlo vandens kiekio padidėjimas, kada nors užfiksuotas Pietų pusrutulyje.

Pagrindinis tyrimo autorius Hengxin Chen pažymi, kad kasmet „papildomas“ gėlo vandens tūris šiame regione prilygsta maždaug 60 % Tahoe ežero tūrio. Pasak mokslininko, tokio vandens kiekio pakaktų daugiau nei 380 metų aprūpinti geriamuoju vandeniu visus Jungtinių Valstijų gyventojus.

Mokslininkams nepavyko susieti šių pokyčių su vietiniais kritulių režimo pasikeitimais. Klimato modeliavimas parodė, kad globalus atšilimas pakeitė vėjų sistemas virš Indijos ir tropinio Ramiojo vandenynų. Dėl to vandenyno srovės ima pernešti gerokai daugiau gėlesnio vandens iš Indo–Ramiojo vandenyno baseino į pietus, į minėtąją sūraus vandens zoną.

Kuo tai pavojinga klimatui ir ekosistemoms?

Mažėjant vandens druskingumui, mažėja ir jo tankis, todėl jis prasčiau maišosi su gilesniais sluoksniais. Taip silpnėja vertikalus maišymasis – procesas, kuris paskirsto šilumą ir maistingąsias medžiagas tarp paviršiaus ir gelmių.

Panašūs pokyčiai jau stebimi Šiaurės Atlante dėl tirpstančių ledynų. Tolesnis vandenyno „gėlintėjimas“ skirtinguose regionuose gali dar labiau sulėtinti termohalinę cirkuliaciją, kuri veikia kaip viena svarbiausių Žemės klimato „šildymo ir aušinimo“ sistemų.

Be klimato pasekmių, tokie pokyčiai kelia grėsmę ir jūrų ekosistemoms. Jei maistingosios medžiagos nepasiekia saulės apšviestų paviršinių vandens sluoksnių, mažėja pirminė mitybos grandis – fitoplanktonas ir jūrinės žolės. Tuo pat metu šiluma lieka viršutiniuose sluoksniuose, dar labiau didindama stresą vandenų organizmams – nuo planktono iki žuvų ir žinduolių.

Pasak tyrėjų, vandenyno druskingumo pokyčiai šiame regione gali turėti ilgalaikių padarinių tiek pasaulio jūrų bioįvairovei, tiek visai Žemės klimato sistemai. Tai dar vienas signalas, kad klimato kaita jau keičia fundamentalius mūsų planetos procesus ir kad šie pokyčiai gali būti gerokai artimesni kritinėms riboms, nei manyta anksčiau.