Venesueloje aptiktas tūkstančių metų senumo petroglifas su paslaptingomis žmogaus figūromis

Į uolą įrėžtos spiralės ir žmogų primenančios figūros – kur kas daugiau nei paprastos puošybos elementai. Tyrinėjama vieta yra vos už 3,5 kilometro nuo San Feliso miesto, o preliminarūs duomenys rodo, kad šie petroglifai gali būti net aštuonių tūkstančių metų senumo.

Titaniškas paveldas iš priešistorės: ką pasako simboliai?

Neseniai aptiktas petroglifas laikomas vienu seniausių žinomų uolų meno pavyzdžių Venesueloje. Ant uolos paviršiaus matomos spiralės, koncentriniai ratai ir žmogaus figūras primenančios formos. Mokslininkai mano, kad šie motyvai nėra atsitiktiniai – jie atspindi vietinių Chaima ir Kariña genčių kosmologiją.

Simboliai veikiausiai žymi ryšį su saule, vandens ciklu ir protėvių dvasiomis, sudarydami esminę priešistorinių bendruomenių pasaulėžiūros dalį. Tai ne tik meninė išraiška, bet ir sudėtinga dvasinė bei socialinė sistema, užkoduota uolų paviršiuje.

„Petroglifas ne tik patvirtina priešistorinio uolų meno buvimą šioje savivaldybėje, bet taip pat gali būti vienas seniausių archeologinių įrašų rytų Venesueloje“, – pabrėžia istorikas Luisas Peñalveras.

Pasak jo, šie raižiniai rodo, kad Cedeño regionas buvo svarbus tranzitinis ir gyvenamasis koridorius. Dėl gausybės uolų piešinių ir kitų artefaktų savivaldybė praminta Monagas petroglifų sostine. Chaima ir Kariña tautos čia paliko ypač turtingą kultūrinį palikimą.

Venesuelos uolų menas neapsiriboja vien tik raižiniais akmenyje. Jis apima ir urvų tapybą, megalitinius kompleksus, mitologiniais laikomus akmenis, išskobtus dubenis (vadinamuosius „lovius“), šlifavimo vietas, mikro-petroglifus ir geoglifus. Daugelis šių formų datuojamos laikotarpiu nuo 6000 iki 1700 m. pr. Kr., liudydamos nepaprastą meninės tradicijos tęstinumą per tūkstantmečius.

Petroglifo technika: plastiškos linijos ir galimos spalvos

Quebrada Seca petroglifas sukurtas linijinio žemo reljefo (płaskorzeźby) technika. Jam būdingi negilūs grioveliai, kurių vidutinis gylis siekia vos apie 1,24 centimetro, o plotis – 1,71 centimetro. Tai viena iš keturių pagrindinių technikų, naudojamų Venesuelos petroglifuose.

Senieji meistrai darbui naudojo šlifavimo akmenis kartu su smėliu ir vandeniu, taip pat akmeninius kaltus ir kūjelius. Įdomu tai, kad kai kuriose išraižytose vagelėse aptikta pigmento pėdsakų. Tai leidžia manyti, kad iš pradžių raižiniai galėjo būti nuspalvinti, todėl atrodė dar įspūdingiau ir buvo geriau matomi iš toliau.

Stiliaus analizė archeologams padeda nustatyti kultūrines sritis ir atsekti galimus migracijos bei apgyvendinimo kelius. Lyginant skirtingų regionų petroglifus, galima suprasti, kaip plito idėjos, mitai ir religiniai vaizdiniai.

Lenktynės su laiku: kaip išsaugoti trapų paveldą?

Dabartinis atradimas – tik pirmasis žingsnis ilgame procese. Uolų meno vietovės yra ypač pažeidžiamos erozijos. Žalingai veikia lietus, vėjas, temperatūros svyravimai, o taip pat ir žmogaus veikla. Kitose Monagas vietovėse jau pastebimi ryškūs senųjų raižinių ir piešinių irimo požymiai.

Siekiant to išvengti, vietos valdžia iš karto ėmėsi veiksmų. Bendradarbiaujama su Kultūros paveldo institutu, kad būtų atlikti išsamūs tyrimai ir tikslus datavimas. Turizmo direkcija įdiegė geolokacijos ir apsaugos protokolus, kurie taps platesnio archeologinio maršruto kūrimo dalimi.

Ilgalaikis tikslas – sukurti tvarią turizmo sistemą, kuri leistų lankytojams susipažinti su priešistoriniais kūriniais, bet kartu kuo labiau sumažintų žalą. Numatyta aiškiai pažymėti ir aptverti reikšmingas vietas, vykdyti nuolatinį būklės monitoringą, rengti edukacines programas turistams ir vietos bendruomenėms.

Taip siekiama suderinti du, iš pirmo žvilgsnio priešingus, siekius: norą atverti unikalų paveldą visuomenei ir būtinybę jį išsaugoti ateities kartoms. Pabrėžiama, kad šis atradimas svarbus ne tik Venesuelai, bet ir visai pasaulinei archeologijai, nes padeda geriau suprasti žmogaus kultūrinės raidos gylį ir įvairovę tropikų regione.