Kas nutiktų jeigu dingtų Mėnulis? Pasekmės Žemėje būtų didesnės nei manėte, nustebę net ir skeptikai

Ir jei vieną dieną jis tiesiog pradingtų – padariniai būtų ne šiaip pastebimi, o labai greiti, intensyvūs ir visiems neišvengiami. Įsivaizduoti naktinį dangų be Mėnulio, tai tarsi bandyti atpažinti pasaulį be laiko nuojautos. Nors mūsų kasdienybė dažnai priklauso nuo technologijų ir dirbtinio apšvietimo, iš tikrųjų daug reiškia tai, ko nematome tiesiogiai. 

Mėnulis tyliai, bet galingai veikia tiek gamtą, tiek Žemės dinamiką, tiek mus pačius. Ir jei jis išnyktų – tai būtų ne mistinė drama, o reali katastrofa. Kol kas jis ten, kur visada – tačiau pasvarstyti, kas nutiktų, jei jo neliktų, verčia susimąstyti apie pusiausvyrą, kurios dažnai nevertiname, kol ji nesugriūva.

Pirmiausia – jūros potvyniai prarastų ritmą

Vienas pirmųjų ir labiausiai pastebimų pokyčių – tai, kaip jūros ir vandenynai pradėtų elgtis be Mėnulio traukos. Būtent Mėnulis sukelia pagrindinius potvynius ir atoslūgius – tempia vandenis į save, sukeldamas ciklinį vandens judėjimą. Jei šio traukos šaltinio nebeliktų, potvyniai ne išnyktų, bet taptų silpnesni, netvarkingi, sunkiai prognozuojami.

Šis chaosas paveiktų ne tik pakrantes, bet ir visą jūrinę ekosistemą. Daugelis jūros organizmų – nuo planktono iki žuvų – savo elgseną derina prie mėnulinių ciklų. Dėl netikėtų pokyčių daugelis rūšių paprasčiausiai žūtų arba išnyktų. Ir tai – tik pradžia.

Be stabilios potvynių sistemos, kiltų bėdų ir pakrančių miestams. Įsisenėjusios nuotekų sistemos, krantinės, net uostai – visa tai yra pritaikyta tam tikram vandens judėjimo ritmui. Jį suardžius, miestai turėtų prisitaikyti prie naujų, nestabilių sąlygų.

Žemės ašies stabilumas – grėsmėje

Mėnulis taip pat padeda palaikyti Žemės ašies pasvirimo pastovumą. Būtent dėl šio pasvirimo mes turime sezonus, metų laikus ir tam tikrą klimatinę pusiausvyrą. Jei Mėnulio trauka išnyktų, Žemės ašis taptų neprognozuojama – galėtų pasvirti daugiau, keistis kryptis, o sezonai taptų chaotiški.

Tai nereiškia, kad per vieną dieną būtų -30 birželį, bet laikui bėgant galėtų įvykti permainos, kurias pajustume visi. Pavyzdžiui, žiemos Europoje galėtų tapti gerokai atšiauresnės, o vasaros – nepakenčiamai sausos arba drėgnos. Kiekvienas regionas reaguotų skirtingai, bet bendras efektas būtų – nestabilus, nenuspėjamas klimatas.

Mėnulis šiuo požiūriu veikia kaip slopintuvas. Jis neleidžia Žemei išsibalansuoti. Be jo planetos judėjimas taptų labiau „klibantis“, lėtas, bet pavojingas.

Naktis taptų tamsesnė nei bet kada

Kai nėra debesų, Mėnulis dažnai būna vienintelis šviesos šaltinis naktį. Be jo dangus taptų aklinai juodas – net žvaigždės nesugebėtų pakeisti to nuostolio. Tai paveiktų tiek gyvūniją, tiek žmogaus psichologiją.

Daugelis naktinių gyvūnų orientuojasi pagal šviesą – medžioja, migruoja, poruojasi priklausomai nuo mėnulio fazių. Be šviesos naktį jiems tektų arba ieškoti naujo ritmo, arba žūti. O ir žmonės, net naudodamiesi dirbtiniu apšvietimu, jaustų psichologinį pokytį. Tamsesnės naktys ilgainiui veikia miego ritmą, nuotaiką, net hormonų balansą.

Miesto gyventojai to galbūt iš karto nepastebėtų, bet gyvenantys arčiau gamtos – be jokios abejonės. Jau dabar žinoma, kad pilnatis veikia žmogaus miegą, todėl jos nebuvimas sukeltų dar didesnę painiavą.

Dienos ilgis – ar jis liktų toks pat?

Be Mėnulio Žemės sukimasis sulėtėtų lėčiau nei dabar. Mėnulis pamažu lėtina mūsų planetos sukimąsi, tačiau daro tai labai švelniai. Jei jis pradingtų, šis procesas sustotų. Per milijonus metų tai galėtų reikšti, kad dienos liktų trumpos, bet tai jau labiau ilgalaikis efektas.

Trumpuoju laikotarpiu – pavyzdžiui, per pirmą šimtmetį – didesnių pokyčių nepajustume, bet kosminėje laiko skalėje tai reikštų stabilesnį, greitesnį Žemės sukimąsi. Nors kai kam tai atrodytų privalumas, bet planetinė pusiausvyra – subtilus dalykas, kuriame kiekviena detalė turi reikšmę.

Mėnulio išnykimas paveiktų net mūsų kalbas ir kultūrą

Skamba keistai? Bet pagalvokite, kiek mūsų kultūroje žodžių, sakinių, patarlių ar net poezijos, susijusios su Mėnuliu? „Išėjo iš proto per pilnatį“, „apsilankė kaip Mėnulis vandenyje“, „romantiškas pasivaikščiojimas mėnesienoje“ – visa tai dingtų ne tik iš kalbos, bet ir iš kasdienybės.

Net kalendoriai keistųsi. Daugelyje religijų ir kultūrų Mėnulio fazės žymi šventes, pasninkus ar derliaus laikus. Be Mėnulio turėtume keisti ne tik technologinius skaičiavimus, bet ir visą simboliką, kuri formuoja bendruomenes.

Gal ir niekada neišnyks, bet įsivaizduoti verta

Kol Mėnulis yra ten, kur jam priklauso, daugelis apie jį nė nesusimąsto. Bet jei jis išnyktų – nesvarbu, teoriškai ar dėl kažkokio stebuklingo scenarijaus – pasikeistų viskas. Ir nors kai kurie pokyčiai vyktų lėtai, dauguma jų pradėtų ryškėti jau pirmosiomis dienomis.

Šis dangaus kūnas, regis, toks tylus ir nekaltas, iš tikrųjų yra vienas iš pagrindinių mūsų planetos stabilumo veiksnių. Todėl verta apie jį pagalvoti ne tik tada, kai danguje pilnatis – bet ir kaip apie nepastebimą ramstį, kuris tyliai palaiko tvarką po mūsų kojomis.