Miego trūkumas pavojingesnis nei manote: jis gali lemti iki 500 tūkst. demencijos atvejų per metus

Keletos JAV institucijų tyrėjų komanda iš naujo išanalizavo esamus duomenis apie 5 899 žmones, kurių amžius – 65 metai ir daugiau. Buvo vertinami pačių dalyvių nurodyti nemigos simptomai ir „tikėtina demencija“, nustatyta pagal kognityvinių funkcijų mažėjimo testus bei medicinines diagnozes.

Pagrindinė išvada: net 12,5 procento visų vyresnio amžiaus žmonių demencijos atvejų – tai JAV sudaro beveik 450 000 žmonių per metus – galėtų būti susiję su nemiga.

Kaip rašoma publikuotame moksliniame darbe, iki šiol, nors ir daugėjo įrodymų apie ryšį tarp nemigos ir demencijos, nebuvo atlikta tyrimų, kurie įvertintų, kokį poveikį nemiga turi demencijos paplitimui visos Jungtinių Valstijų populiacijos mastu.

Šis populiacijos mastu vertinamas poveikis apibūdinamas sąvoka „populiacijai tenkanti rizikos dalis“ (angl. population attributable fraction, PAF) – tai dalis ligos ar mirčių populiacijoje, kuri gali būti priskirta konkrečiam rizikos veiksniui. Praktine prasme PAF rodo ligos naštą, kurios būtų galima išvengti, jei tas rizikos veiksnys būtų pašalintas.

Pirmiausia tyrėjai nustatė, kiek žmonių jų duomenų rinkinyje patyrė nemigą ir kiek jų turėjo „tikėtiną demenciją“. Paaiškėjo, kad nemiga skundėsi 28,7 procento tiriamųjų, o demencijos požymiai buvo pastebėti 6,6 procento tiriamųjų.

Šis duomenų rinkinys parodė tik vieną akimirką – dalyviai nebuvo stebimi ilgą laiką, kad būtų galima sekti, kas iš jų vėliau susirgs demencija. Todėl šie skaičiai buvo sujungti su santykinės rizikos rodikliu iš ankstesnių tyrimų, kuriuose nustatyta, kad vidutiniškai nemiga sergantis asmuo 1,51 karto labiau rizikuoja susirgti Alzheimerio tipo demencija.

Vėliau tyrėjų komanda pasitelkė nusistovėjusią formulę PAF apskaičiuoti: momentinius duomenis jie išplėtė taip, tarsi šie atspindėtų visą JAV populiaciją, o tada pritaikė santykinės rizikos daugiklį, kad įvertintų, kiek demencijos atvejų teoriškai neįvyktų, jei nemiga nebūtų prisidedantis veiksnys.

Gautas PAF rodiklis – 12,5 procento, t. y. maždaug vienas iš aštuonių demencijos atvejų. Pritaikę šį rodiklį visiems 65 metų ir vyresniems JAV gyventojams, sergantiems demencija, autoriai apskaičiavo, kad 2022 metais net 449 069 demencijos atvejai galėjo būti išvengti, jei nebūtų buvę nemigos.

Norint apskaičiuoti PAF, būtina remtis prielaida, kad egzistuoja priežastinis ryšys – šiuo atveju, kad nemiga prisideda prie demencijos išsivystymo. Tačiau pats PAF šio priežastinio ryšio neįrodo, nes tai matematinis modelis, paremtas keliomis prielaidomis.

Vis dėlto toks vertinimas yra labai naudingas, nes leidžia skaičiais įvertinti galimą nemigos poveikį demencijai. Miego sutrikimai laikomi modifikuojamu rizikos veiksniu – tai reiškia, kad jie gali būti valdomi tiek pačių žmonių, tiek sveikatos priežiūros specialistų.

Tyrėjai pažymi, kad šie skaičiai yra itin reikšmingi, palyginti su kitais gerai žinomais demencijos rizikos veiksniais. Pavyzdžiui, vienas ankstesnis tyrimas parodė, jog vidutinio ar sunkaus klausos praradimo PAF vėlyvajame amžiuje siekia 16,9 procento, o lengvo klausos pablogėjimo – 3,9 procento, naudojant tą patį duomenų šaltinį.

Nemigos PAF patenka tarp šių rodiklių, pabrėždamas didelį šio sutrikimo poveikį populiacijos mastu ir nurodydamas didelį potencialą intervencijoms, kuriomis būtų siekiama sumažinti nemigą tarp vyresnio amžiaus žmonių.

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad nemiga ir demencija tam tikru mastu gali būti susijusios dvikrypte priklausomybe: tikėtina, kad su demencija susiję smegenų pokyčiai kartais gali sukelti miego sutrikimus, o ne atvirkščiai.

Dėl to mokslininkams sudėtinga tiksliai atskirti, kas skatina demencijos progresavimą, o kas yra jau prasidėjusių smegenų pokyčių pasekmė. Nauji tyrimai nuolat identifikuoja daugybę rizikos veiksnių, kurie padeda geriau suprasti, kaip demencija įsitvirtina ir kaip būtų galima ją sustabdyti.

Tyrimo duomenys atskleidė ir kitų įžvalgų, naudingų ateities darbams: demencijos našta, priskiriama nemigai, šiek tiek didesnė moterims nei vyrams, o daugiausia šių atvejų tenka žmonėms, sulaukusiems 85 metų ir daugiau.

Tyrėjų teigimu, šios išvados rodo, kad miego sveikata turi būti integruota į įprastinę geriatrijos praktiką ir demencijos prevencijos strategijas. Nemigos sprendimas, taikant tikslingas, lyties ypatumus atsižvelgiančias intervencijas, gali atlikti itin svarbų vaidmenį mažinant demencijos riziką populiacijos mastu.