Milijonus metų po žeme miegoję mikrobai pabudo: mokslininkai sunerimę dėl to, ką atrado

Giliai po planetos paviršiumi egzistuoja mikroorganizmai, galintys išlikti ramybės būsenoje šimtus tūkstančių ir net milijonus metų. Mokslininkai tiria, kas palaiko šią paslėptą gyvybę „snaudulyje“ ir kokie signalai gali ją pažadinti.

Apie tai rašoma knygoje „Vnutrizemni sutvėrimai: keisčiausios Žemės gyvybės atradimas“, kurios autorė – mikrobinės biogeochemijos specialistė Karen G. Lloyd iš Pietų Kalifornijos universiteto. Joje aprašomi mikroskopiniai organizmai, gyvenantys storuose jūrinių nuogulų sluoksniuose ir Žemės plutoje.

Tyrimų duomenys rodo, kad šie mikrobai auga ir dauginasi nepaprastai lėtai, tačiau išlieka gyvybingi itin atšiauriomis sąlygomis – visiškoje tamsoje, esant pastoviai temperatūrai ir turint tik minimalų maisto medžiagų kiekį. Jie yra taip giliai palaidoti, kad nereaguoja nei į paros, nei į sezonų ciklus.

Manoma, kad tokie organizmai gali būti jautrūs gerokai lėtesniems geologiniams procesams – tektoninių plokščių judėjimui, plyšių Žemės plutoje formavimuisi ar požeminių skysčių tekėjimo pokyčiams. Autorė pažymi, kad biologiniai duomenys leidžia spėti apie evoliucinę šių mikrobų adaptaciją gyvenimui jūriniuose nuosėdų sluoksniuose – tai rodo specifiniai fermentai ir itin lėtas jų metabolizmas.

Toks egzistavimo būdas kelia abejonių dėl klasikinio darvinistinio natūraliosios atrankos modelio taikymo, nes dauguma šių organizmų beveik nesudaro naujų kartų. Lloyd daro prielaidą, kad pranašumas čia slypi ne dauginimosi dažnume, o gebėjime nepaprastai ilgai išlikti gyvybingiems ir „laukti“ retų įvykių – pavyzdžiui, geologinių poslinkių ar nuosėdinių uolienų judėjimo, kurie atveria priėjimą prie naujų maisto šaltinių.

Tokiu atveju mikrobų „atsibudimas“ po šimtų tūkstančių ar milijonų metų ramybės galėtų suteikti jiems pranašumą atnaujinant augimą ir perduodant savo prisitaikymus tolesnėms kartoms. Mokslininkai pabrėžia, kad šie procesai dar tik pradedami tirti, o po žeme esanti gyvybė, tikėtina, veikia laiko masteliais, kurie gerokai pranoksta žmogaus suvokimo ribas.