Šaltasis karas kosmose: projektas, kuris galėjo užteršti orbitą visiems laikams

Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos kartu su Masačusetso technologijos institutu 1961 metais pradėjo eksperimentą, kurio esmė buvo į Žemės orbitą iškelti vadinamuosius mikrodipolius – itin smulkius varinius strypelius. Šios mikroskopinės adatos turėjo atspindėti radijo bangas ir taip sukurti milžinišką dirbtinį „veidrodį“ kosmose, kuris veiktų kaip globali ryšio sistema.

Toks projektas buvo sumanytas dėl tuo metu egzistavusių ilgųjų nuotolių ryšio problemų. Natūrali jonosfera buvo nepastovi ir nenuspėjama, o povandeniniai ryšio kabeliai – pažeidžiami diversijų. Be to, buvo baiminamasi, kad branduoliniai sprogimai galėtų visiškai sutrikdyti ar sunaikinti tradicines radijo ryšio sistemas. Todėl buvo ieškoma alternatyvos, kuri leistų palaikyti ryšį net ir esant ekstremalioms sąlygoms.

Pirmasis bandymas išsklaidyti adatas orbitoje buvo nesėkmingas. Po nesėkmės MIT specialistai sukūrė naują adatų paskleidimo mechanizmą – specialų konteinerį su naftalino geliu. Šis gelis kosmose išgaruodavo, o kartu su juo išsisklaidydavo ir viduje buvusios varinės adatos.

1963 metais surengta antroji misija jau buvo sėkminga. Manoma, kad į orbitą tuomet buvo iškelta nuo 120 iki 215 milijonų varinių mikrodipolių. Jie turėjo sudaryti aplink Žemę savotišką ploną žiedą – dirbtinę jonosferą, galinčią perduoti balsą ir duomenis tarp toli viena nuo kitos nutolusių stočių.

Nors projektą kritikavo astronomai, įspėję apie galimus trukdžius stebint dangų, ir buvo nuogąstaujama dėl rizikos palydovams, sistema vis dėlto parodė, kad gali veikti. Tarp ryšio stočių Masačusetse ir Šiaurės Kalifornijoje buvo pavyksta užmegzti stabilų radijo ryšį, pasinaudojus kosmose paskleistomis varinėmis adatomis kaip atspindinčiu „ekranu“.

Vis dėlto ryšio kokybė nebuvo ideali. Signalai kentėjo dėl dažnių išsisklaidymo ir vėlavimo, kurį lėmė adatų judėjimas žiedą sudarančiame sluoksnyje. Technologiškai projektas įrodė savo galimybes, tačiau praktiškai buvo per daug netikslus ir sudėtingas, kad taptų ilgalaikiu sprendimu.

Dauguma adatų laikui bėgant sudegė Žemės atmosferoje. Tačiau dalis jų sulipo į tankesnius gumulus, kurie tapo pavojingais kosminėmis šiukšlėmis pavirtusiais dariniais. NASA duomenimis, šiuo metu aplink Žemę tebėra 46 tokie sankaupos. Tik devynios jų skrieja žemiau nei 2000 kilometrų aukštyje, o likusios yra gerokai aukščiau – ten, kur kosminės šiukšlės suyra ir išretėja kur kas lėčiau.

Palydovinio ryšio atsiradimas ir sparčią plėtra netrukus pavertė „West Ford“ projektą nebereikalingu. Tačiau šis eksperimentas paliko unikalų pėdsaką kosmoso tyrinėjimų istorijoje: trumpam laikui Žemė turėjo savotišką dirbtinę jonosferą ir žiedą, sudarytą iš milijonų mikroskopinių varinių adatų – vieną keisčiausių ir labiausiai prieštaringų žmonijos bandymų „perdaryti“ artimąją kosminę erdvę pagal karinius poreikius.

Tuo pačiu laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais kosmoso tyrimai pasuko visai kita linkme. Šiandien pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik ryšio ir navigacijos technologijoms, bet ir tolimų kosminių objektų stebėjimams. Pavyzdžiui, kosminis teleskopas „Hubble“ yra pateikęs daugybę unikalių kadrų, tarp jų ir vieną detaliausių iki šiol tumanulės „Kiaušinis“ (CRL 2688) vaizdų, esančios maždaug už tūkstančio šviesmečių nuo Žemės.