Mokslininkai šokiruoti: genetika lemia gyvenimo trukmę daug mažiau, nei manėme iki šiol

Naujausia Izraelio Veicmano mokslo instituto tyrėjų atlikta analizė leidžia teigti, kad maždaug 55 procentus žmogaus gyvenimo trukmės skirtumų lemia genetiniai veiksniai.

Šis skaičius gerokai viršija ankstesnius vertinimus, kurie siekė apie 20–25 procentus, o kai kuriuose darbuose genetinės įtakos dalis buvo įvertinta vos 6 procentais.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie rezultatai yra itin svarbūs siekiant geriau suprasti genetinį senėjimo pagrindą ir ieškant konkrečių ilgaamžiškumu susijusių genų.

„Daugelį metų manyta, kad žmogaus gyvenimo trukmę beveik visiškai lemia ne genetiniai veiksniai. Tai lėmė nemažą skepticizmą dėl genetikos vaidmens senėjime ir dėl realių galimybių nustatyti ilgaamžiškumo genetinius determinančius“, – sako molekulinės biologijos specialistas Benas Shenharas iš Veicmano mokslo instituto.

Įvairios žmogaus mirties priežastys, nepaisant jų gausos, iš esmės gali būti suskirstytos į dvi pagrindines kategorijas: vidines (intrinsic) ir išorines (extrinsic). Vidinės mirties priežastys susijusios su vidiniais organizmo procesais – senėjimu, genetika ir kitais biologiniais veiksniais. Išorinės priežastys apima nelaimingus atsitikimus, infekcijas ir kitus iš aplinkos kylančius pavojus.

Daugelyje ankstesniuose tyrimuose naudotų istorinių duomenų mirties priežastys buvo fiksuojamos nepakankamai tiksliai, todėl buvo sunku patikimai atskirti skirtingų veiksnių įtaką gyvenimo trukmei.

Šiame darbe mokslininkų komanda analizavo tūkstančių dvynių duomenis, tarp jų – ir brolių bei seserų, kurie buvo auginti atskirai. Tokie atvejai anksčiau į paveldimumo gyvenimo trukmei tyrimus nebuvo plačiai įtraukiami.

Dvynių duomenys genetiniuose tyrimuose yra ypač svarbūs, nes jie padeda atskirti paveldimų veiksnių įtaką nuo visko, kas nutinka po gimimo – gyvenimo būdo, mitybos, išsilavinimo, socialinės aplinkos ir kitų išorinių faktorių.

Išorinės mirties priežastys buvo atskirtos pasitelkiant matematinius mirtingumo modelius, kurie rodo, kad su amžiumi didėja tikimybė mirti dėl vidinių, o ne išorinių priežasčių. Taigi, vyresniame amžiuje mirtis dažniau laikoma nulemta organizmo vidinių procesų, o ne atsitiktinių aplinkybių.

Gauti rezultatai ne tik gerai sutapo su realiais stebėtais duomenimis, bet ir parodė, kad naujasis 55 procentų įvertis yra artimesnis tam, kas jau žinoma apie genų svarbą kitoms sudėtingoms žmogaus savybėms, pavyzdžiui, ūgiui.

„Toks didelis paveldimumo lygis yra panašus į daugumos kitų sudėtingų žmogaus požymių ir į gyvenimo trukmės paveldimumą kitose rūšyse“, – rašo tyrėjai savo publikuotame straipsnyje.

Nors šis darbas nebūtinai paneigia ankstesnius tyrimus, jis rodo, kad iki šiol naudoti duomenys ne visuomet atskleidė visą tikrąjį paveikslą, kai kalbame apie pusiausvyrą tarp gyvenimą trumpinančių atsitiktinių veiksnių ir pačios biologijos.

Mokslininkai dabar siekia patikrinti savo išvadas pasitelkdami modernesnius duomenų rinkinius, kuriuose mirties priežastys fiksuojamos kur kas tiksliau ir išsamiau. Paaiškėjus, kad genetika turi tokį didelį svorį nustatant gyvenimo trukmę, kyla nauji klausimai: kurie konkrečiai genai daro didžiausią įtaką ir kaip jie veikia? Tai dvi pagrindinės kryptys, kuriomis gali pasukti būsimi tyrimai.

„Jei paveldimumo lygis yra toks aukštas, kaip parodėme mes, tai sukuria stiprią paskatą ieškoti genų variantų, kurie pailgina gyvenimo trukmę. Tai padėtų geriau suprasti senėjimo biologiją ir, galbūt, leistų ją paveikti terapiniais metodais“, – teigia Shenharas.