Dabar viskas tampa įmanoma: mokslininkai išsprendė didžiausią Mėnulio kolonizacijos problemą

Ilgą laiką viena pagrindinių kliūčių siekiant įkurti nuolatinę žmonių bazę Mėnulyje buvo gyvybiškai svarbių išteklių tiekimas. Ypač brangiai kainuoja vanduo. Vieno galono (apie 3,8 litro) vandens nugabenimas į kosmosą kainuoja maždaug 83 tūkstančius dolerių, o vienas astronautas per dieną vidutiniškai sunaudoja keturis galonus. Tokia logistika yra ne tik finansiškai nepakeliama, bet ir techniškai sudėtinga.

Mokslininkų komanda iš Honkongo sukūrė sistemą, kuri vienu metu išgauna vandenį iš Mėnulio grunto ir naudoja jį anglies dioksido konvertavimui į kvėpuojamą deguonį bei kuro sudedamąsias dalis. Tai atliekama naudojant fototerminę strategiją, kuri saulės šviesą paverčia šiluma, reikalinga cheminiams procesams vykdyti. Sistema taip pat sugeba išgauti vandenilį ir anglies monoksidą, kurie gali būti naudojami kurui gaminti arba energijai kaupti.

Eksperimentai su Mėnulio medžiagomis

Tyrimas buvo grindžiamas dirvožemio pavyzdžiais, paimtais iš Kinijos misijos Chang’E-5. Taip pat buvo naudoti dirbtiniai Mėnulio grunto modeliai ir reaktorius, kuriame buvo anglies dioksido dujų, kad būtų galima imituoti realias sąlygas. Viena iš pagrindinių medžiagų, naudotų bandymuose, buvo ilmenitas, juodas mineralas, laikomas vienu iš pagrindinių vandens šaltinių Mėnulio paviršiuje.

Šis fototerminis metodas leidžia išvengti ankstesnių technologijų trūkumų. Anksčiau siūlyti metodai reikalavo daug energijos, turėjo kelis atskirus žingsnius ir negalėjo vienu metu atlikti tiek vandens, tiek dujų gamybos. Dabar tai įmanoma vienu procesu, kas ženkliai padidina energijos panaudojimo efektyvumą.

Technologijos ribos ir iššūkiai

Nors laboratoriniai rezultatai yra įspūdingi, realus pritaikymas Mėnulyje susidurs su sunkumais. Mėnulio paviršiuje vyrauja didžiuliai temperatūrų svyravimai, stipri radiacija ir labai silpna gravitacija. Be to, natūrali Mėnulio grunto sudėtis nėra vienoda, kas gali turėti įtakos procesų stabilumui. Taip pat astronautų iškvepiamo anglies dioksido kiekis gali būti per mažas, kad patenkintų visus deguonies ir kuro poreikius.

Technologija dar nėra pakankamai išvystyta, kad galėtų visiškai aprūpinti žmones ilgalaikėmis gyvenimo sąlygomis Mėnulyje ar kitose kosmoso vietose. Tam reikės tolesnių tyrimų, patobulinimų ir investicijų.

Šis pasiekimas žymi svarbų žingsnį link tvaresnės kosminės veiklos. Naudojant vietinius Mėnulio išteklius vietoj jų gabenimo iš Žemės, galima sumažinti misijų kaštus ir padidinti nepriklausomybę. Nors iki visiško sprendimo dar toloka, ši technologija atveria naujas galimybes ne tik Mėnulyje, bet ir tolimose kosmoso ekspedicijose. Mokslininkai tikisi, kad ateityje šie metodai padės kurti savarankiškas žmonių gyvenvietes ne Žemėje.