Dirbtinis intelektas išmoko tai, ko žmogus nesuprato šimtmečius: vištų emocijos jau atpažįstamos

Mokslininkai iš šios šalies ką tik pristatė sistemą, kuri, panaudojusi dirbtinį intelektą, išmoko atpažinti vištų emocijas. Rimtai. Baimė, alkis, ramybė – šie būsenų skirtumai dabar tampa nebe spėjimu, o išmatuojamu rezultatu. Skamba kaip pokštas? Ne tada, kai dirbtinis intelektas pasiekia daugiau nei 80 proc. tikslumą.

Ir taip, tai nėra tik apie vištas. Tai apie gyvūnus, jų poreikius, gerovę, o ilgainiui ir žmonių gebėjimą suprasti kitą rūšį. Ar višta jau gali tau pasakyti, kad blogai jaučiasi? Gal dar ne žodžiais, bet labai aiškiu garsiniu signalu, kurį DI jau atpažįsta.

Vištų balsas pagaliau išgirstas

Tyrimas, atliktas Japonijoje, rėmėsi paprastu, bet kartu labai subtiliu principu: vištos, kaip ir žmonės, įvairiai skleidžia garsus priklausomai nuo to, ką jaučia. Tai, kas mums skamba kaip vienodas kudakavimas, iš tiesų yra niuansuotas garsų rinkinys, kuriame užkoduota daugybė informacijos.

Dirbtinis intelektas šiuos garsus išanalizavo kartu su elgesio duomenimis: kada višta juda, kaip kvėpuoja, kaip reaguoja į aplinką. Ir atrado aiškius ryšius tarp tam tikrų garsų ir emocinių būsenų. Rezultatas: sistema atpažįsta, ar višta patiria stresą, ar yra alkana, ar tiesiog ilsisi patenkinta.

Tai yra ne vien ūkininkų palengvinimas. Tai yra tikras tiltas tarp žmogaus ir gyvūno, kurį iki šiol skyrė tik nuojauta. Ir jei ši sistema bus taikoma plačiau, galbūt ateityje bet kuris ūkininkas galės ne spėlioti, o tiksliai žinoti, kaip jaučiasi jo vištidė.

Kodėl tai svarbu visai gyvulininkystei?

Ši technologija atveria naują požiūrį į gyvūnų laikymą. Ne tik dėl moralės, nors tai irgi labai svarbu. Jei galima žinoti, kada gyvūnas jaučia stresą, tai reiškia, kad galima veikti anksčiau – koreguoti aplinką, racioną ar net laikymo sąlygas. Tai padeda išvengti ligų, agresijos, ir net pagerina produktų kokybę, ar tai būtų kiaušiniai, ar mėsa.

Be to, toks ryšys su gyvūnu keičia patį ūkininko vaidmenį. Jis nebėra vien gamintojas, bet tampa stebėtoju, partneriu, gal net vertėju tarp gyvūno ir aplinkos. Kai gyvūnas kalba, o žmogus iš tiesų išgirsta – keičiasi visa dinamika. Iš išnaudojimo pereinama prie supratimo.

Ilgainiui ši sistema gali būti pritaikyta ne tik vištoms. Kiaulės, karvės, gal net šunys ar katės – jų elgesys ir garsai taip pat pilni informacijos. O DI jau dabar įrodo, kad sugeba iššifruoti net ir tuos signalus, kurių žmogaus ausis tiesiog negirdi.

Ar vištų kalba taps nauja mūsų kalba?

Ši naujovė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip technologinis smalsumas. Bet iš tiesų tai labai gilus ir tylus pokytis. Jei gyvūnas gali būti suprastas, jis tampa matomas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tai visai kitas empatijos lygis, o su juo ateina ir didesnė atsakomybė.

Mokslininkai jau dabar planuoja plėsti šios technologijos taikymą. Galbūt net turėsime programėles, kurios įrašys gyvūnų garsus ir pateiks analizę: ką jaučia, ko nori, kur problema. Ūkininkui tai galimybė reaguoti greitai. Vartotojui bus garantija, kad produktai kilę iš rūpestingos aplinkos.

Gal net ateis diena, kai gyvūnai taps ne tik augintiniai ar maisto šaltiniai, bet ir partneriai, kuriuos galima išgirsti ne tik per skambų „miau“, bet ir per tikslų duomenų vertimą. Ir kai višta pasakys: man baisu – mes iš tiesų galėsim suprasti.