Afrikiniai pingvinai nyksta tiesiog akyse: nuo milijonų iki kelių tūkstančių, mirtinas derinys pingvinams

Šis paukštis, kurį mokslininkai vadina „Spheniscus demersus“, anksčiau buvo vienas įprastų pakrančių gyventojų. Tačiau per vos aštuonerius metus jų skaičius kai kur sumažėjo beveik iki nulių. Kai nyksta suaugėliai, nyksta ir visa populiacija, nes nebelieka kas veistųsi.

Svarbu ir tai, kad tai nėra pavienis atvejis. Tyrėjai iš „University of Exeter“ pabrėžia, kad panašūs nuosmukiai vyksta ir kitur, o per 30 metų rūšis globaliai sumenko beveik keturiais penktadaliais. Jei tendencija nesikeis, pingvinams gresia išnykimas per artimiausią dešimtmetį.

Pingvinų gyvenimo ritmas

„Afrikiniai pingvinai“ kasmet maždaug 20 dienų praleidžia sausumoje, kai keičia plunksnas. Tuo metu jie neplaukioja ir negaudo žuvies, todėl privalo prieš tai gerai prisivalgyti. Jei atsargų nėra, šis plunksnų keitimo laikotarpis tampa mirtinai pavojingas.

Tyrėjai pastebėjo, kad pingvinai prieš plunksnų keitimą ir iškart po jo labiausiai priklauso nuo lengvai pasiekiamo maisto. Kai žuvies trūksta, jie ne tik nusilpsta, bet ir dažnai miršta ne pasiekę krantą, o dar būdami jūroje. Todėl krante randama mažiau lavonų nei galėtume tikėtis.

Kas atėmė maistą?

Pagrindinis pingvinų maistas yra sardinės „Sardinops sagax“. Tarp 2004 ir 2011 metų jų kiekis jūroje smuko iki ketvirtadalio ankstesnio lygio. Tai reiškė, kad paukščiai turėjo plaukti toliau, ieškoti ilgiau ir vis tiek grįždavo alkani.

Žuvų nuosmukį tyrėjai sieja su jūros pokyčiais, šylančiu vandeniu ir pakitusiu sūrumu, kuriuos skatina žmogaus sukelta klimato kaita. Tuo pat metu žvejybos spaudimas liko didelis, o kai kuriais metais sardinių buvo išgaudoma tiek, kad pingvinams beveik nieko nebelikdavo.

Masinė žūtis ir jos mastas

Didžiausi nuostoliai fiksuoti dviejose svarbiausiose veisimosi vietose Pietų Afrikoje. Per minėtą laikotarpį čia nuo bado žuvo apie 62 tūkstančiai suaugusių pingvinų. Tai buvo smūgis, kurio populiacija iki šiol neatsigavo.

Badas veikė ne kaip vienkartinė nelaimė, o kaip kelių metų spaudimas. Kiekvienas prastas sezonas mažino suaugėlių išlikimą, o kartu mažėjo ir jauniklių skaičius. Taip populiacija ėmė kristi tarsi nuo laiptų, vis žemiau ir žemiau.

Kodėl padėtis vis dar bloga?

Nuo to laiko situacija neišsisprendė, todėl 2024 metais liko mažiau nei 10 tūkst. perinčių porų. Dėl to rūšis priskirta kritiškai nykstančioms. Tai reiškia, kad net maži papildomi sukrėtimai gali tapti lemtingi.

Mokslininkai sako, kad vien vietinių sprendimų neužteks. Galima riboti sardinių žvejybą, ypač kai jų mažai, ir taip leisti daugiau žuvų išneršti. Tačiau be klimato kaitos stabdymo pingvinų grąžinti į buvusį lygį bus labai sunku.

Ką tai sako apie mus?

Ši istorija yra dar vienas pavyzdys, kaip žmogaus veikla keičia gyvūnų pasaulį didžiuliu mastu. Nuo 1970 metų laukinių gyvūnų populiacijos pasaulyje sumažėjo daugiau nei dviem trečdaliais. Pingvinai tik primena, kad nykimas vyksta čia pat, šalia mūsų.

Klimato kaita, per didelė žvejyba, tarša ir buveinių nykimas veikia kartu ir sustiprina vienas kitą. Jei norime, kad „afrikinis pingvinas“ liktų ne tik nuotraukose, o gyvuose krantuose, turime mažinti spaudimą gamtai, o ne tik stebėti pasekmes.