Kroato rekordas nustebino net mokslininkus, atskleidžiama, kaip jam pavyko išbūti po vandeniu taip ilgai

Tačiau Kroatijos nardytojas be akvalango Vitomiras Maričičius pasiekė neįtikėtiną rekordą, tai jis išbuvo be kvėpavimo net 29 minutes ir 3 sekundes, gulėdamas trijų metrų gylio baseine savo šalyje. Tai penkiomis minutėmis ilgiau nei ankstesnis pasaulio rekordas, kurį dar 2021 metais pasiekė kitas kroatas Budimiras Šobatas.

Įdomu tai, kad visi tokie rekordai priklauso profesionaliems laisvojo nardymo atstovams. Jie daugelį metų treniruojasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad sugebėtų išbūti po vandeniu neįkvėpę daug ilgiau nei įprastas žmogus. Tai ne tik sportas, bet ir disciplina reikalaujanti žinių apie kūno galimybes bei savikontrolę.

Kyla klausimas, tai kaip įmanoma įveikti prigimtinį žmogaus poreikį kvėpuoti ir pasiekti net 60 kartų ilgesnį rezultatą nei vidutinis žmogus. Atsakymą lemia trys veiksniai, tai išplėsti plaučių tūriai ir deguonies atsargos, gebėjimas atidėti kvėpavimo refleksą ir ypatinga psichologinė kontrolė.

Plaučių talpa ir deguonies kaupimas

Laisvieji nardytojai daug dėmesio skiria širdies ir kraujagyslių treniruotėms, tokioms kaip plaukimas, bėgimas ar važiavimas dviračiu. Šios veiklos lavina kvėpavimo sistemą, didina plaučių talpą ir gerina deguonies pasisavinimą. Ypač svarbus diafragmos raumuo, kurį jie mokosi valdyti, kad efektyviau paskirstytų orą iš plaučių į kraują.

Prieš savo rekordą V. Maričičius net dešimt minučių kvėpavo grynu deguonimi. Tai leido sukaupti daug daugiau atsargų nei kvėpuojant įprastu oru, kuriame deguonies yra tik penktadalis. Dėl šios priežasties jo pasiekimas įtrauktas kaip deguonimi paremtas kvėpavimo sulaikymo rekordas. Vis dėlto net ir be papildomo deguonies sportininkas sugeba sulaikyti kvėpavimą daugiau nei dešimt minučių.

Kvėpavimo reflekso įveikimas

Organizmui deguonis yra gyvybiškai svarbus, tačiau būtent anglies dvideginio perteklius verčia mus įkvėpti. Kai raumenys ir ląstelės sunaudoja deguonį, jos išskiria anglies dvideginį, kurį būtina pašalinti. Jo kaupimasis kraujyje siunčia signalą smegenims ir sukelia stiprų kvėpavimo poreikį.

Laisvieji nardytojai treniruojasi, kad jų organizmas ilgiau pakęstų padidėjusį anglies dvideginio kiekį. Jie pratina savo smegenis prie šio pojūčio, todėl gali nuslopinti refleksą. Tačiau net ir profesionalams ateina vadinamasis fiziologinis lūžio taškas, kai diafragma nevalingai pradeda trūkčioti ir verčia įkvėpti. 

Tik gerai pasiruošę sportininkai gali įveikti šią ribą. Pats V. Maričičius pripažino, kad būtent diafragmos susitraukimai buvo sunkiausia dalis, bet psichologiškai jis buvo pasiryžęs nepasiduoti.

Psichologinė kontrolė ir ramybė

Laisvasis nardymas, tai ne tik fizinės treniruotės, bet ir didžiulė psichologinė disciplina. Nardytojai mokosi valdyti baimę, nerimą ir išlikti ramūs. Tam padeda meditacija, kvėpavimo pratimai, sąmoningumo praktikos. Įdomu tai, kad pats V. Maričičius teigė, kad pasiekus 20 minučių ribą jam tapo lengviau psichologiškai, nes protas įgavo visišką ramybę.

Tokiomis akimirkomis sumažėja širdies ritmas, kūnas sunaudoja mažiau deguonies ir sukauptos atsargos tarnauja ilgiau. Dėl šios priežasties jis rekordą pasiekė gulėdamas visiškai nejudėdamas baseino dugne.

Kodėl to nereikėtų bandyti savarankiškai?

Kvėpavimo sulaikymo praktika egzistuoja įvairiose kultūrose, pavyzdžiui, Japonijos perlų rinkėjai ar Pietų Korėjos jūros gėrybių narės. Vis dėlto toks sportas kupinas rizikų. Deguonies stoka ir anglies dvideginio perteklius gali greitai sukelti sąmonės praradimą. Be to, gryno deguonies įkvėpimas gali sukelti toksinį poveikį organizmui.

Todėl pats V. Maričičius pabrėžė, kad tai labai pažangus pasiekimas reikalaujantis daugelio metų treniruočių ir profesionalios priežiūros. Tai nėra bandymas kurį galima saugiai atlikti namuose.

V. Maričičiaus pasiekimas yra žmogaus galimybių ribų peržengimo pavyzdys. Didelė plaučių talpa, treniruotas gebėjimas atidėti kvėpavimo refleksą ir stipri psichologinė kontrolė leido jam pasiekti beveik pusvalandį trunkantį kvėpavimo sulaikymą. Šis rekordas įrodo ne tik fizinių treniruočių svarbą, bet ir proto galią valdant savo kūną.