Mokslininkai perrašo Australijos istoriją: čia žmonės galėjo gyventi dar prieš 60 tūkst. metų

Tyrimo autoriai teigia, kad pirmieji žmonės šiaurinėje Australijoje įsikūrė maždaug prieš šešiasdešimt tūkstančių metų. Ši data remia ilgąją žemyno apgyvendinimo chronologiją, kuri iki šiol labiau rėmėsi archeologiniais radiniais ir aborigenų tradicija. Taigi seniausios gyvenvietės istorija pasirodo esanti dar gilesnė.

Darbas publikuotas mokslo žurnale „Science Advances“ ir apima beveik du su puse tūkstančio genomų. Tokia apimtis leidžia ne tik patikslinti laiką, bet ir geriau suprasti migracijos modelį. Tyrinėtojai žvelgia į kelią nuo Pietryčių Azijos iki Sahulo, senovinio žemyno, jungusio Australiją, Tasmaniją ir Naująją Gvinėją.

Didžiausia genomų analizė regione

Mokslininkai išanalizavo 2 456 šiuolaikinių ir senovinių Okeanijos vietinių bendruomenių genomus. Jų tikslas buvo atsekti, kaip žmonės judėjo iš Sundos, kuri apėmė dabartinę Indoneziją, Filipinus ir Malajų pusiasalį, į Sahulą. Tokia analizė laikoma plačiausia, kada nors atlikta šioje temoje.

Vienas iš tyrimo bendraautorių Martinas Richardsas pabrėžia, kad rezultatai prieštarauja trumpajai chronologijai. Ankstesnė hipotezė siūlė, jog įsikūrimas vyko prieš 47 ar 51 tūkst. metų, tačiau naujieji duomenys rodo senesnę datą. Tai stiprus argumentas ilgam žmonių buvimui šiame regione.

Dvi migracijos kryptys

Tyrimas parodė, kad žmonės į Sahulą ne keliavo viena trasa, kaip manyta anksčiau. Buvo dvi nepriklausomos kryptys, pietinė ir šiaurinė, kurios pasiekė žemyną skirtingais salynais. Vis dėlto abi grupės kilo iš tos pačios už Afrikos ribų išėjusios populiacijos.

Šios grupės tikriausiai atsiskyrė dar Azijoje, gal net dešimt ar dvidešimt tūkstančių metų prieš pasiekdamos Australiją. Tam nustatyti taikytas molekulinis laikrodis, vertinantis DNR mutacijų tempą. Mitochondrijų ir Y chromosomos linijos sutapo ties vienu laiku, maždaug prieš 60 tūkst. metų.

Susitikimai su kitomis žmonių rūšimis

Kelionės metu pirmieji naujakuriai greičiausiai susidūrė su kitais archajiškais homininais. Minimi Homo floresiensis, Homo luzonensis ir net Homo longi, o genetika leidžia manyti, kad tam tikri tokių kontaktų pėdsakai išliko. Tiksli šių susitikimų apimtis dar neaiški.

Aborigenų ir Naujosios Gvinėjos žmonių genomai atskleidžia ilgiausią nenutrūkstamą kilmės liniją už Afrikos ribų. Tai rodo nepertraukiamą žmonių buvimą regione dešimtis tūkstančių metų. Vietinėms bendruomenėms tokia išvada turi ir simbolinę prasmę, nes patvirtina jų pasakojimą apie nuolatinį ryšį su žeme.

Jūrinės kelionės paslaptis

Tyrimas pabrėžia, kad be jūrinės kelionės pasiekti Sahulą buvo neįmanoma. Vadinasi, dar labai seniai žmonės turėjo pakankamai pažangių navigacijos ir plaukiojimo įgūdžių. Tai keičia požiūrį į jų technologines galimybes.

Paradoksas tas, kad tiesioginių archeologinių įrodymų apie tas pirmąsias valtis beveik nėra. Todėl žmonių jūriniai gebėjimai išlieka viena didžiausių to laikotarpio paslapčių. Genetika čia tampa svarbiu raktu, padedančiu užpildyti istorijos spragas.