Kremlius nebežino ką daryti: šalyje artėjama prie katastrofinės ribos, Putinas jau nebežino ką daryti

Šalyje stiprėjanti infliacija jau palietė kone kiekvieną namų ūkį, nes pagrindinių produktų kainos nuolat kyla, o naujausi duomenys rodo, kad infliacijos lygis pasiekė aukščiausią tašką per devynerius metus. 

Tai reiškia ne tik brangesnį maistą ar būtiniausias paslaugas, bet ir vis ryškesnį socialinį susierzinimą, kuris ima virsti aktyviais veiksmais. Vis dažniau fiksuojami streikai, kuriuose dalyvauja įvairių sektorių darbuotojai, nuo metalurgijos iki anglies kasybos. 

Kai kurios įmonės, negalėdamos išlaikyti darbo vietų ar užtikrinti savalaikių atlyginimų, priverstos siųsti darbuotojus į priverstines atostogas, mažinti darbo valandas ar net visai atsisakyti kai kurių padalinių. Streikai, prasidėję atskirose vietovėse, pamažu įgyja koordinuotų protesto formų, o tai signalizuoja apie visos sistemos nepasitenkinimo augimą.

Kremlius tuo metu griebiasi senų metodų – informacijos kontrolės. Blokuojami tam tikri interneto kanalai, ribojamas naujienų pasiekiamumas, o socialiniai tinklai stebimi ir cenzūruojami. 

Oficiali propaganda bando parodyti, kad tai tik pavieniai incidentai arba priešiškų jėgų provokacijos. Tačiau realybėje, pasak Ukrainos žvalgybos, šios priemonės tik dar labiau aštrina žmonių pyktį, nes vietoj sprendimų jie mato tik tylėjimą ir bandymą slėpti tiesą.

Vienas iš didžiausių pavojų, kurį išskiria analitikai – tai ekonominės stagnacijos pavertimas sisteminiu reiškiniu. Maždaug 69 proc. šalies ekonomikos jau dabar apibūdinama kaip neveikli ar labai sulėtėjusi. 

Tai nėra tik laikina krizė. Tai užsitęsęs ir gilėjantis ekonominis paralyžius, kuris paveikia ne tik dideles įmones, bet ir smulkų bei vidutinį verslą. Tokiomis sąlygomis bet kokia viltis apie stabilumą tampa miglota.

Politiniu lygmeniu šios problemos dar labiau komplikuoja valdymo situaciją. Putino artimiausia aplinka daro spaudimą centriniam bankui, reikalaudama greitų sprendimų“ tačiau be realių struktūrinių reformų net ir finansinės injekcijos tėra laikinas pleistras. 

Tuo tarpu gyventojai vis mažiau linkę tikėti oficialiais paaiškinimais. Didėja pasitikėjimo krizė, o žmonės vis dažniau kalba apie nuovargį nuo valdžios.

Esant tokiai įtampai, net ir menki signalai, kaip naujas streikas ar protestas regionuose, gali tapti galingu impulsu platesniems pokyčiams. Kol valdžia bando apsimesti, kad nieko rimto nevyksta, visuomenė tyliai, bet aiškiai rodo, jog kantrybės rezervai senka.

Jei šis procesas ir toliau bus ignoruojamas, ilgainiui gali susiformuoti kritinė masė, kurią suvaldyti bus kur kas sunkiau nei bet kokią propagandinę žinutę.