Sprogimai nugriaudėjo netoli Maskvos: dronai pasiekė svarbų strateginį objektą, bet Kremlius tyli

Gyventojų liudijimai apie septynis sprogimus rodo, kad ataka buvo tikslinga ir apgalvota. Nors Rusijos valdžia laikosi tylos, ekspertai mano, jog tokios tylios reakcijos gali būti bandymas nuslėpti saugumo spragas arba išvengti visuomenės panikos.

Krasnozavodsko gamykla yra vienas svarbiausių objektų Rusijos gynybos grandinėje. Jos produkcija naudojama ne tik karinėje aviacijoje, bet ir vidaus saugumo operacijose. 

Gamyklos išskirtinumas slypi gebėjime kurti ir gaminti aukštos klasės apšvietimo sistemas, kurios dažnai naudojamos naktiniuose karo veiksmuose, taip pat orlaivių apsaugos įranga, galinti neutralizuoti raketų smūgius. Šie gaminiai, anot analitikų, vaidina svarbų vaidmenį Rusijos karinėse kampanijose.

Įdomu tai, kad vienas pagrindinių šios gamyklos užsakovų, FSB dalinys 55056, yra itin slaptas padalinys, dažnai siejamas su specialiosiomis operacijomis tiek Rusijos viduje, tiek užsienyje. Tai patvirtina, kad ataka galėjo būti tikslinga ne tik dėl gamyklos gaminių, bet ir dėl institucijų, su kuriomis ji bendradarbiauja.

Panaši schema pastebima ir birželio 14 dieną įvykusioje atakoje prieš „Nevinnomyssk Azot“ gamyklą. Nors šis objektas oficialiai registruotas kaip chemijos pramonės įmonė, jos bendradarbiavimas su NPO „Iskra“, kurianti raketų variklius strateginei ginkluotei, rodo, kad tai buvo svarbus grandies taikinys raketų gamybos grandinėje.

Svarbu pažymėti, kad abi gamyklos, tiek Krasnozavodsko, tiek Nevinomysko, nėra atsitiktiniai taikiniai. Ekspertai mano, kad tai yra dalis platesnės taktikos neutralizuoti ne tik aktyviąją karinių pajėgų ginkluotę, bet ir pagrindinius šaltinius, kurie užtikrina šios ginkluotės gamybą, atnaujinimą ir modernizavimą. 

Tai ilgalaikė strategija, galinti paveikti Rusijos karinį potencialą ne šiaip vienam frontui, o visai šalies gynybinei pramonei.

Tylėjimas iš Rusijos pusės taip pat rodo, kad tokie smūgiai daro poveikį, jie nebėra tik simboliniai, o realiai trikdo tiekimo grandines, kelia klausimų dėl strateginių objektų apsaugos ir netgi verčia pergalvoti išteklių skirstymą fronto poreikiams.

Jei tokie smūgiai kartosis, jie gali turėti ilgalaikį poveikį ginklų gamybos tempams ir kokybei. Dėl to galime matyti naujus pokyčius pačioje karo eigoje, kur ginklų deficitas taps ne teorine galimybe, o realybe. 

Tuo pačiu metu tai siunčia aiškią žinią Rusijos vadovybei, net ir giliai užnugaryje esančios gamyklos nėra apsaugotos nuo modernių grėsmių.