Treniruotė virto šiurpinančia egzekucija: kursantas atkeršijo instruktoriui, išgyventi nebuvo jokių šansų

Ši istorija pribloškė ne tik kariuomenės vadovybę, bet ir visuomenę. Paaiškėjo, jog kerštas, psichologinė prievarta ir tylus pyktis gali sprogti būtent ten, kur tvarka ir disciplina laikomos svarbiausiomis vertybėmis.

Seržantas I.A. Sielinas, desantininkų mokymo vadovas Riazanėje, birželio 3 dieną dalyvavo treniruotėje, kurios metu atliko šuolį parašiutu. Deja, pagrindinis parašiutas neatsivėrė, o atsarginis taip pat nesuveikė, instruktorius žuvo nukritęs iš didelio aukščio.

Iš pradžių tai atrodė kaip techninė klaida ar nelaimingas atsitikimas, tačiau netrukus pradėtas tyrimas atskleidė visai kitą, kur kas niūresnę, tiesą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tiek pagrindinio, tiek atsarginio parašiuto virvės buvo tyčia supainiotos su transportavimo parašiuto lynais.

 Šis veiksmas buvo atliktas taip, kad nei vienas parašiutas negalėtų išsiskleisti. Kitaip tariant, tai buvo suplanuotas sabotažas. Po dviejų dienų nuo įvykio prisipažinimą pateikė vienas iš Sielino kursantų – I.W. Kazancevas.

Oficialiame tyrimo dokumente nurodyta, kad Kazancevas ir kiti kadetai jautėsi ilgą laiką psichologiškai ir fiziškai spaudžiami seržanto. Jis esą taikė žeminančius mokymo metodus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, naudojo necenzūrinius išsireiškimus, reikalavo besąlygiško paklusnumo, o bet kokį nusižengimą baudė pažeminimu. 

Tokia aplinka, kaip teigiama, lėmė užsitęsusį konfliktą, kuris galiausiai peraugo į mirtiną keršto aktą. Nors kaltę prisiėmė vienas asmuo, tyrėjai netrukus aptiko įrodymų, kad Kazancevas galėjo veikti ne vienas. 

Ekspertai ant Sielino parašiuto aptiko svetimo DNR pėdsakus, jie nepriklauso nei aukai, nei prisipažinusiam kaltinamajam. Tai sustiprino įtarimus, kad sąmokslas buvo platesnis, o jame galėjo dalyvauti ir kiti kursantai. Kol kas kiti įtariamieji oficialiai neįvardyti, tačiau byla toliau tiriama.

Skandalo mastą dar labiau padidino faktas, kad ne tik Sielino parašiutas buvo sabotuotas. Tyrėjai išsiaiškino, jog tokiu pačiu būdu buvo paruoštas ir kito karininko, būrio vado, parašiutas. 

Šis karininkas atsitiktinai tą dieną nedalyvavo treniruotėje, todėl išvengė mirties. Tai leidžia manyti, kad keršto planas buvo platesnis nei manyta iš pradžių ir galėjo apimti kelis taikinius.

Remiantis oficialia versija, Kazancevas veikė vienas iš asmeninių paskatų ir, kaip jis pats teigė, norėdamas apsaugoti kitus kursantus nuo instruktoriaus prievartos. 

Vis dėlto tyrėjai skeptiškai vertina tokią versiją, nes techninis parašiutų sabotažas reikalauja žinių, laiko ir galimai daugiau nei vieno žmogaus pagalbos.

Nepaisant kilusio skandalo, oficialiuose kariuomenės pranešimuose vis dar akcentuojami seržanto Sielino nuopelnai tarnyboje. Nurodoma, kad jis aktyviai kovojo su „disciplinos stoka“ ir „moraliniais pažeidimais“ tarp pavaldinių, o jo mirtis įvardijama kaip „netektis kariuomenės sistemai“.

Tačiau žvelgiant į paskutinius įvykius, akivaizdu, kad ši „kova už tvarką“ rėmėsi spaudimu, prievarta ir galiausiai išprovokavo tragišką maištą.

Kol tiriamos visos aplinkybės, Rusijos ginkluotosios pajėgos susiduria su nepatogiu klausimu, ar kariai turi teisę gintis nuo smurto iš viršaus? Ir kiek tokių atvejų išvis lieka neišaiškinti? Atsakymų kol kas nėra, tačiau vieno aišku – tylus pyktis ir kerštas, sujungti su pavojinga karine technika, gali baigtis mirtinai.