Rusijos gynybos sistema žlugo: patyrė įspūdingus nuostolius vos per keletą sekundžių

Kartu socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdai, kuriuose, kaip tvirtinama, matyti smūgio padariniai. Ukrainos pusė nurodo, kad buvo sunaikinta viena paleidimo įranga ir apgadinta dar viena, o taip pat prarastos kelios raketos. 

Nepriklausomas visų detalių patvirtinimas viešai yra sudėtingas, todėl pateikiama informacija vertinama kaip šalių pranešimai. Šis epizodas išryškina platesnę tendenciją, kai smūgiai vis dažniau siejami ne tik su fronto linija, bet ir su logistika bei oro gynybos „užnugariu“. 

Jei tokie praradimai kartojasi, tai gali mažinti galimybes dengti tiek kariuomenės telkinius, tiek strateginę infrastruktūrą. Dėl to kiekvienas sunaikintas kompleksas tampa ne tik taktiniu, bet ir sisteminiu iššūkiu.

Smūgis Belgorodo srityje, kas teigiama?

Ukrainos kariuomenė pranešė, kad smūgis buvo suduotas Rusijos teritorijoje, Belgorodo srityje, netoli Raevkos. Skelbiama, kad ataką atliko „kamikadzės“ tipo dronai, o internete publikuotos nuotraukos turėtų rodyti sunaikintą techniką. 

Pasak pranešimo, vietovėje yra ir karinės infrastruktūros, todėl taikinys galėjo būti susijęs su objekto apsauga ar perdislokavimu. Detaliau teigiama, kad visiškai sunaikinta paleidimo įranga „5P85SM2-01“, o dar viena „5P85SM2-01“ buvo apgadinta. 

Taip pat nurodoma, kad prarastos keturios valdomos „žemė–oras“ raketos „48N6DM“. Tokie konkretūs indeksai paprastai leidžia lengviau atpažinti nuostolius, tačiau jų patvirtinimui dažnai reikia papildomų šaltinių.

Kodėl „S-400“ praradimas laikomas rimtu?

„S-400“ laikomas vienu svarbiausių Rusijos tolimojo nuotolio oro gynybos elementų, todėl jo netektis gali palikti spragų konkrečiuose regionuose. Tokios spragos ypač reikšmingos, jei smūgis įvyksta logistikos zonoje, kur pervežama arba aptarnaujama technika. Tai gali apsunkinti ne tik gynybą fronte, bet ir atskirų miestų ar karinių objektų apsaugą nuo dronų.

Tekstuose apie šį incidentą minima, kad vieno „S-400“ komplekso vertė gali siekti iki maždaug 1 mlrd. eurų, nors tokie vertinimai skirtinguose šaltiniuose varijuoja. Taip pat teigiama, kad nuo plataus masto karo pradžios Rusija galėjo netekti mažiausiai 20 „S-400“ paleidimo įrenginių. Jei šie skaičiai artimi realybei, tai rodytų ilgalaikį spaudimą brangiai ir lėtai atkuriamai oro gynybos grandžiai.

„S-400“, „S-300“ ir raketos, tai kuo jie skiriasi?

„S-400“ „Triumf“ dažnai pristatomas kaip pažangesnis už ankstesnės kartos „S-300“ sistemas. Minima, kad „S-300“ dažnai siejamas su maždaug 100 km dengimo nuotoliu, o „S-400“ – su gerokai didesnėmis galimybėmis, priklausomai nuo naudojamų raketų. Sistema sukurta koncerno „Almaz-Antej“ struktūrose ir, kaip skelbiama, į Rusijos kariuomenę pradėta diegti 2007 metais.

„S-400“ pranašumas siejamas ir su skirtingų raketų naudojimu, leidžiančiu prisitaikyti prie įvairių taikinių. Tarp minimų variantų yra „48N6E3“, „40N6“, „9M96E“ ir „9M96E2“, o taip pat raketos, naudotos sistemoje „S-300PMU2“ „Favorit“, pavyzdžiui, „48N6E“ ir „48N6E2“. Ši įvairovė didina lankstumą, tačiau kartu reiškia, kad praradus paleidimo įrangą ir raketas, sumažėja viso tinklo atsparumas.