Grybautojai skuba į Dzūkijos miškus: čia jau pilna voveraičių, pasakė, kur jų rasti daugiausia ir kaip tinkamai paruošti

Voveraitės, vadinamos vasaros auksu, ne tik maloniai kvepia mišku, bet ir sužadina norą gaminti iš to, kas užauga savaime, be žmogaus įsikišimo, be chemijos.

Kai kurie grybautojai jau dalinasi nuotraukomis su pilnais krepšeliais iš Dzūkijos pušynų, o restoranų šefai suka galvas, ką naujo šį sezoną pasiūlyti iš šių kvapnių grybų. 

Tačiau voveraitės yra ir prisiminimų grąžinimas – vaikystės kelionės į mišką su močiute, rankos iki alkūnių smėlyje ieškant, kur jos slepiasi, ir vakarai su keptuvėje šnypščiančiu sviestu.

Taip, sezonas dar tik įsibėgėja, bet šviežių voveraičių kvapas jau kutena nosį net ir tuos, kurie paprastai grybų virtuvėje privengia. Šių grybų privalumas – universalumas. 

Voveraites galima kepti, virti, džiovinti ar net marinuoti, o svarbiausia – jos beveik visada sužiba savo tikruoju skoniu be jokių ypatingų pagardų.

Grybų sezonas prasideda: kur jų ieškoti?

Dzūkijos miškai yra tikra grybų karalystė. Voveraitės dažniausiai slepiasi smėlėtose, sausose pušynuose. Patyrę grybautojai sako, kad pirmosios grybų bangos ateina po gero lietaus, kai žemė sušyla. Ir šiemet, po kelių lietingų dienų ir saulėtų rytų, pirmieji grybautojai jau džiaugiasi netikėtu laimikiu.

Tiesa, voveraitės auga ne visur – jų ieškoti reikėtų toliau nuo judrių kelių, kur miškas nėra išvaikščiotas ir kur dar galima pajusti senąją grybavimo dvasią. 

O jei neturite laiko ar galimybių patiems ieškoti – vietinėse turgavietėse jų galima nusipirkti, nors kainos dar kandžiojasi. Už litrą šviežių voveraičių teks pakloti apie 10–15 eurų, tačiau skoniui prilygstančios alternatyvos tiesiog nėra.

Kaip paruošti, kad atsiskleistų visas skonis

Pirmiausia, voveraites reikia gerai išvalyti. Šie grybai linkę kaupti smėlį, todėl jų negalima tiesiog nuplauti – geriausia valyti švelniu šepetėliu ar dantų šepetėliu, o tik po to trumpai perplauti ir nusausinti. 

Jei jos labai mažos – galima kepti sveikas, jei didesnės – geriau perpjauti, kad karštyje išgaruotų vanduo.

Vienas populiariausių ir paprasčiausių receptų – voveraitės svieste. Keptuvėje ištirpinkite gerą gabalą sviesto, dėkite voveraites ir kepkite ant vidutinės ugnies, kol išgaruos skystis. Įberkite šiek tiek druskos, pipirų, galima šlakelį grietinėlės. 

Norite dar kvapnesnio rezultato? Įmeskite šiek tiek smulkinto svogūno ar net česnako.

Voveraitės puikiai tinka ir prie makaronų – iškepkite grybų, įmaišykite grietinėlės, pabarstykite parmezano ir štai jau kvapnus vasaros patiekalas. Taip pat iš jų galima ruošti voveraičių ir bulvių apkepą, sriubas ar net kepti su kiaušiniais pusryčiams, toks patiekalas itin populiarus Dzūkijoje.

Nepamirškime žiemai: marinavimas ir šaldymas

Jeigu voveraičių prisirenkate daugiau nei galite suvalgyti, verta pagalvoti apie atsargas žiemai. Voveraites galima sėkmingai šaldyti, prieš tai jas reikėtų trumpai apvirti sūdytame vandenyje, nusausinti ir tik tada dėti į šaldiklį. 

Išėmus vėliau jos nepraras savo kvapo ar tekstūros. Dar viena galimybė – marinuoti. Paprastas receptas - užvirkite 1 litrą vandens su 2 šaukštais acto, keliais lauro lapais, žiupsneliu cukraus, druskos ir keletu pipirų grūdelių. 

Į šį skystį sudėkite apvirtas voveraites ir virkite 5–10 minučių. Supilstykite į stiklainius, užsukite ir laikykite vėsioje vietoje. Žiemą tokios voveraitės taps puikiu priedu prie keptų bulvių ar mėsos patiekalų.

Grybavimo kultūra ir pasidalinimas

Grybavimas Dzūkijoje – daugiau nei hobis. Tai tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Dažnas dzūkas neturi žemės ūkio, bet gyvena iš to, ką randa miške. 

Voveraitės – ne tik šeimos stalo puošmena, bet ir papildomos pajamos. Turgavietėse, pakelėse ar net prie miestelių autobusų stotelių moterys siūlo šviežias voveraites, kartais net su rekomendacijomis, kaip geriausiai jas paruošti.

Šiame kontekste verta prisiminti, kad grybavimas Lietuvoje – beveik tautinis sportas. Kas ieško po pušynus, kas patyliukais stebi savo vietas, o kiti tik perka turguje, visi laukia to momento, kai į keptuvę krenta pirmosios auksinės voveraitės. 

Ir nors ši vasara dar tik įpusėjo, jų kvapas jau primena, kiek daug džiaugsmo gali suteikti paprastas pasivaikščiojimas miške.