Šiose Lietuvos vietose – tikras voveraičių sprogimas: grybautojai čia randa net po kelis kilogramus, nepražiopsok

Nenuostabu, kad prasidėjus grybų sezonui, miškai prisipildo entuziastingų grybautojų, o socialiniai tinklai ir jų laimikio nuotraukų. Tačiau pasiekti krepšį, pilną voveraičių, nėra taip paprasta. 

Šie grybai dažnai slepiasi samanose, miško paklotėje, ir mėgsta augti ne bet kur. Sėkmė priklauso ne tik nuo gamtos sąlygų, bet ir nuo vietovės, kai kurie miškai tiesiog garsėja savo voveraičių gausa. Todėl žinoti, kur jų ieškoti, gali gerokai padidinti tikimybę grįžti namo su pilnu krepšiu.

Šis straipsnis padės atskleisti, kurios Lietuvos vietos yra palankiausios voveraitėms augti, nuo Dzūkijos pušynų iki šiaurinių šalies pakraščių. Apžvelgsime ne tik voveraičių rojumi vadinamus regionus, bet ir mažiau atrastus kampelius, kurie slepia netikėtus grybavimo džiaugsmus.

Dzūkija – voveraičių sostinė

Dzūkija neabejotinai išsiskiria kaip pagrindinis voveraičių kraštas Lietuvoje. Druskininkų, Varėnos, Marcinkonių, Merkinės miškai kasmet traukia tūkstančius grybautojų. Šio regiono pušynai, smėlingos dirvos ir drėgnas klimatas sudaro idealias sąlygas voveraitėms vešėti. 

Grybai čia dažniausiai auga šalia mėlynių krūmų, samanotose paklotėse, ir dažnai pasirodo jau birželio pabaigoje, jei tik būna pakankamai lietaus.

Patyrę dzūkai dažnai žino savo slaptas vietas, kurių neatskleidžia net artimiausiems giminaičiams. Tačiau kai kurios teritorijos, kaip Marcinkonių apylinkės ar šalia Grūto esantys miškai, yra tapusios viešai žinomais grybautojų taškais. 

Nors tokiose vietose gali pasitaikyti daugiau konkurencijos, jų potencialas – milžiniškas. Dzūkijos miškai taip pat yra lengvai pasiekiami ir turi gerai išvystytą kelių infrastruktūrą. 

Tai leidžia grybautojams pasiekti net ir atokesnes vietas, o tai dažnai reiškia ir didesnę tikimybę rasti nepaliestų voveraičių plotų.

Žemaitija – žaliavų rojus šiaurėje

Nors Dzūkija laikoma grybų karalyste, Žemaitijos regionas taip pat slepia ne vieną lobį. Telšių, Plungės, Mažeikių rajonuose esančiuose miškuose voveraičių sezonas neretai prasideda šiek tiek vėliau, bet uogų ir grybų gausa čia išties įspūdinga. 

Vietos gyventojai dažnai dalinasi istorijomis apie krepšius, užpildytus vos per pusvalandį. Ypač rekomenduojama lankytis Platelių apylinkių miškuose, kur mišrūs miškai sukuria puikias sąlygas ne tik voveraitėms, bet ir kitiems valgomiems grybams. 

Skirtingai nuo Dzūkijos pušynų, čia daugiau eglių, beržų ir net ąžuolų, o tai dar labiau praplečia potencialias augimo vietas.

Žemaitijoje taip pat svarbu stebėti dirvožemio drėgmę. Po ilgesnių liūčių ar vėsesnio oro periodų, grybai čia suveši itin gausiai, o vietiniai tai moka pastebėti greičiau nei sinoptikai.

Aukštaitija ir Suvalkija – grybautojų netikėtumas

Aukštaitijos nacionalinis parkas – ne tik poilsiautojų, bet ir grybautojų rojus. Miškai aplink Ignaliną, Uteną, Anykščius bei Zarasus nuo seno garsėja ne tik baravykais, bet ir gausiomis voveraičių kolonijomis. Čia vyrauja mišrūs miškai, su puikiu deriniu spygliuočių ir lapuočių.

Aukštaitijos ežerų kraštas leidžia grybavimą derinti su poilsiu – daugelis voveraičių mėgėjų po rytinės išvykos į mišką grįžta prie ežerų išsivirti šviežių grybų sriubos. Be to, šio regiono kaimų gyventojai neretai parduoda šviežias voveraites pakelėse, jei patys negalite jų rasti.

Tuo tarpu Suvalkijoje, nors voveraičių plotai nėra tokie gausūs kaip Dzūkijoje, galima rasti labai koncentruotų vietų, ypač Kalvarijos ir Kazlų Rūdos giriose. Šios teritorijos pasižymi labai geru grybų atsinaujinimu po lietaus – dėl tankaus žemės augmenijos sluoksnio, kuris ilgai išlaiko drėgmę.

Kada ieškoti ir ko vengti?

Svarbiausias dalykas yra laikas. Voveraitės dažniausiai pasirodo birželio pabaigoje ir auga iki spalio pradžios, jei orai išlieka šilti ir pakankamai drėgni. Geriausias metas – 2–3 dienos po lietaus, kai žemė išdžiūsta tiek, kad nebelieka balų, bet išlieka drėgmė po samanomis.

Voveraitės mėgsta vietas, kur nėra intensyvios saulės ir kur drėgmė išsilaiko ilgiau, todėl dažniausiai jas rasite tankesniuose miškuose, o ne atvirose vietose. 

Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kuriuose regionuose kai kurie miškai gali būti saugomi, todėl verta pasidomėti, ar leidžiama grybauti konkrečiose teritorijose.

Tad kitą kartą, kai išsiruošite į mišką, pagalvokite ne tik apie orą, bet ir apie vietovę. Pasirinkę teisingai, galbūt grįšite ne tik su pilnu krepšiu, bet ir su istorijomis, kuriomis dalinsitės visus metus.