Joninių naktis slepia daugiau nei vainikus ir laužus: atskleidė, kas iš tiesų kasmet traukia žmones

Nors šiandien Jonines dažnai švenčiame su muzika, laužais ir vainikais, iš tikrųjų ši naktis turi kur kas gilesnę reikšmę nei tik pramogos. Kiekvienais metais žmonės skuba į gamtą, kartais visai be konkretaus plano. 

Vieniems tai tiesiog proga pasimėgauti ilgiausiu metų vakaru, kiti ieško gilesnių prasmių. Būtent per Jonines atsiranda poreikis sustoti ir įsiklausyti į save, gal dėl to, kad naktis trumpa, o gamta tuo metu pasiekia savo viršūnę - žydi žolynai, kvepia miškai, net upės atrodo tylesnės. 

Tačiau kodėl ši naktis turi tiek daug simbolikos ir kodėl ji daugeliui išlieka tokia ypatinga? Joninių tradicijos dažnai interpretuojamos įvairiai, vieniems tai senovinė šventė su pagoniškomis šaknimis, kiti ją laiko tiesiog varduvėmis. 

Vis dėlto svarbiausia ne apibrėžimai, o emocijos, kurios kyla stebint liepsnos šokį ar ieškant paparčio žiedo. Būtent tokie momentai primena, kad mūsų ryšys su gamta yra gilesnis nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Senovės tikėjimai ir simbolika

Joninės Lietuvoje turi gilias šaknis, dar iki krikščionybės žmonės šią naktį siejo su Saulės grįžimu. Buvo tikima, kad tai ypatingas laikas, kai gamta turi stebuklingų galių, o žolės stipriausią gydomąją energiją. 

Dėl to žmonės rinko augalus, pynė vainikus, atliko įvairius ritualus, kad apsisaugotų nuo ligų ar pritrauktų sėkmę. Paparčio žiedas turbūt žinomiausias Joninių simbolis.

Nors realybėje šis augalas nežydi, mituose jis tampa slaptu ženklu, esą suradusieji žiedą įgauna gebėjimą suprasti gyvūnų kalbą, tampa laimingesni ar net suranda tikrą meilę. Tokios legendos, net jei ir simbolinės, rodo, kaip gilus žmonių noras tikėti stebuklais, ypač tuomet, kai gamta atrodo tokia gyva ir arti.

Vanduo taip pat buvo ypatingas. Tikėta, kad naktį maudantis upėje ar ežere galima nuplauti blogą energiją ar net atjaunėti. Kai kur buvo paprotys plukdyti vainikus, o tai buvo tarsi meilės horoskopas: jei vainikai plaukia kartu – lauk vestuvių, jei išsiskiria – keliai gali skirtis.

Toks simbolizmas per šimtmečius niekur nedingo, šiandien jis labiau žaidimas, bet emocinė reikšmė lieka ta pati.

Ryšys su gamta ir savimi

Joninių naktis dažnai tampa laiku, kai sustojame ir leidžiame sau pabūti gamtoje be telefono, be spūsčių, be darbo. 

Miškai, pievos ar prie ežero leidžiamos valandos primena apie paprastus malonumus - žolės kvapą, laužo šilumą, artimųjų juoką. Tokios akimirkos padeda atstatyti vidinę ramybę, kurios kartais trūksta kasdienybėje.

Žmonės dažnai sako, kad per Jonines jie jaučia ypatingą ryšį su gamta. Galbūt todėl, kad šviesos daug, o tamsa tik trumpa stotelė. Gal todėl, kad tai laikas, kai nėra ko skubėti, nes ir pati gamta tarsi kviečia būti čia ir dabar. 

Tokios emocijos ne tik malonios, jos padeda žmogui geriau suvokti save, savo norus ir vertybes. Nepaisant to, ar tikime senoviniais prietarais, ar tiesiog mėgaujamės šventės atmosfera – Joninės mums primena, kad viskas gamtoje vyksta cikliškai. 

Tai ne pabaiga, o viršūnė. Po jos vėl ims trumpėti dienos, keisis ritmas. Todėl ši naktis tarsi paskutinis didelis įkvėpimas prieš naują etapą.

Šiuolaikinė šventė ir jos prasmė

Nors šiandien Joninės dažnai atrodo kaip festivalis, su scena, fejerverkais ir triukšmu, giluminė šventės esmė išlieka. Net ir tarp muzikos ir šurmulio žmonės nori prasmės, todėl ir ieško vainikų pynimo dirbtuvių, dalyvauja apeiginiuose laužų uždegimuose ar eina į mišką ne tik linksmybių, bet ir simbolinių gestų.

Šventės forma keičiasi, tačiau poreikis sugrįžti prie šaknų niekur nedingo. Kai kurie renkasi ramias Jonines – be didelės minios, su draugais, ugnimi ir gamta. 

Kiti – jungia seną su nauju, vieną naktį šoka aplink laužą, o kitą skaito apie senąsias tradicijas. Tai rodo, kad Joninės – tai daugiau nei tik viena data kalendoriuje. Tai nuotaika, būdas prisiminti, kas svarbu.

Ir galbūt tai atsakymas į klausimą, kodėl Joninių naktis mums tokia ypatinga. Nes ji sujungia laiką ir erdvę, mūsų širdį su gamta, o praeitį su dabartimi. Tai laikas, kai norisi tikėti, kad stebuklai vis dar įmanomi.