Miškininkai ragina neapsigauti: voveraitės turi pavojingą dvynį, viena paprasta klaida gali kainuoti ir gyvybę

Miškininkai pastebi, kad viena dažniausių klaidų, ypač tarp mažiau patyrusių grybautojų, – supainioti valgomas voveraites su nuodingomis voveraitinėm guotelėm. Abi rūšys iš pirmo žvilgsnio atrodo panašiai, tačiau klaida gali baigtis rimtu apsinuodijimu.

Voveraites Lietuvoje auga nuo birželio iki spalio, o pats geriausias metas jų rinkimui – rugpjūtis ir rugsėjis. Po lietingų dienų jų galima rasti gausiai, tačiau renkant svarbu įvertinti kelis požymius, kad būtų išvengta pavojingos painiavos.

Kodėl voveraitės tokios populiarios?

Valgomoji voveraitė – tai tikras grybautojų favoritas. Ji ne tik gardi ir aromatinga, bet ir maistinga. Šių grybų sezonas Lietuvoje prasideda birželį ir tęsiasi iki spalio, tačiau pats derlingiausias metas – rugpjūtis ir rugsėjis. 

Po lietingų dienų jų galima rasti gausiai tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose. Voveraitės auga būreliais, dažniausiai samanose ar miško paklotėje, todėl patyrę grybautojai jas aptikę vienoje vietoje žino – verta apsižvalgyti aplink.

Voveraitės skonis švelnus, o kvapas primena džiovintus abrikosus ar persikus. Jos puikiai tinka kepti, troškinti, sūdyti ar džiovinti. Be to, voveraitės gana tvirtos, todėl retai būna sukirmijusios, kas jas daro dar labiau mėgstamas.

Voveraitinė guotelė – pavojingas antrininkas

Voveraitinė guotelė yra nuodingas grybas. Ją vartoti pavojinga – net nedidelis kiekis gali sukelti rimtus virškinimo sutrikimus: pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo spazmus. Poveikis sveikatai gali būti ypač sunkus vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie turi nusilpusią imuninę sistemą.

Šie grybai dažniausiai auga ant pūvančios medienos – kelmų, nuvirtusių medžių ar pūvančių šakų. Jie mėgsta drėgnas vietas, todėl po lietaus guotelių aptikti nesunku.

Pagrindiniai skirtumai tarp voveraitės ir voveraitinės guotelės

Norint išvengti pavojingos klaidos, būtina žinoti kelis aiškius požymius:

• Plokštelės: voveraitė neturi tikrų plokštelių – jos vietoje yra šakotos, netaisyklingos, į kotą nusileidžiančios raukšlės. Guotelė turi tikras, tankiai išsidėsčiusias plokšteles, kurios yra labai arti viena kitos.
• Kotas: voveraitės kotas yra storas, ryškiai geltonas, tokios pat spalvos kaip kepurėlė. Guotelės kotas – plonesnis, dažnai šviesesnis už kepurėlę.
• Spalva ir tekstūra: voveraitė – elastinga, tvirta, ryškiai geltona. Guotelė – trapesnė, spalva labiau oranžinė.
• Augimo vieta: voveraitės auga ant žemės, miško paklotėje, dažniausiai grupėmis. Guotelė – ant pūvančios medienos.
• Kvapas: voveraitė kvepia vaisiais – abrikosais ar persikais. Guotelė turi paprastą, kiek blankų grybų kvapą.

Ką daryti, jei kyla abejonė?

Miškininkai pabrėžia – jei nors sekundę abejojate dėl grybo tapatybės, jo nerinkite. Geriau praleisti kelis grybus nei rizikuoti sveikata. Naujokams patariama grybauti su patyrusiu žmogumi arba vadovautis patikima grybų atpažinimo knyga su nuotraukomis.

Saugus grybavimas – tai ne tik rūšių atpažinimas. Renkant grybus svarbu nepamiršti ir kelių paprastų, bet esminių dalykų. Į pintinę geriau nedėti pažeistų ar senų grybų – net jei rūšis yra valgoma, tokie egzemplioriai gali kelti pavojų sveikatai. Verčiau rinktis tik švarius, natūralios spalvos ir tvirtos struktūros grybus. 

Surinktą laimikį patartina laikyti pintinėje, o ne plastikiniame maišelyje, kad jie galėtų kvėpuoti ir nepradėtų gesti dar krepšyje. Ir galiausiai – grybus reikėtų apdoroti kuo greičiau, geriausia tą pačią dieną, kad jie išlaikytų skonį, kvapą ir maistinę vertę.

Miško dovanos gali būti gardžios ir sveikos, jei jas renkame atsargiai. Voveraitės – tikras lobis krepšyje, bet jos pavojingas „dvynys“ – voveraitinė guotelė – primena, kad gamtoje viskas turi savo pusę. Atsakingas požiūris ir atidi akis – geriausia apsauga nuo nemalonumų.