Net viena treniruotė gali sulėtinti krūties vėžio ląstelių augimą: mokslininkai paaiškino, kodėl taip yra

Tyrime dalyvavo 32 moterys, anksčiau gydytos nuo krūties vėžio. Kiekviena iš jų atliko 45 minučių trukmės fizinę veiklą, dalis moterų užsiėmė jėgos treniruotėmis, kitos dalyvavo didelio intensyvumo intervalinėse treniruotėse. Prieš treniruotę, iškart po jos ir dar po pusvalandžio buvo tiriamas jų kraujas, siekiant nustatyti miokinų koncentraciją.

Jėgos treniruočių grupėje moterys atliko krūtinės spaudimą, sėdimą trauką, pečių spaudimą, viršutinės nugaros trauką, kojų spaudimą, kojų tiesimą, kojų lenkimą bei įtūpstus. Intervalinių treniruočių grupė dirbo su dviračiu treniruokliu, bėgimo takeliu, irklavimo treniruokliu bei elipsiniu treniruokliu.

Kaip miokinai veikia vėžio ląsteles

Rezultatai parodė, kad abiejų tipų fizinis krūvis paskatino reikšmingą trijų rūšių miokinų, dekorino, IL-6 ir SPARC padidėjimą kraujyje. Šiuos baltymus išskiria griaučių raumenys reaguodami į fizinį krūvį. Jie paprastai dalyvauja raumenų augimo, riebalų deginimo procesuose, taip pat turi priešuždegiminį poveikį. Ankstesni tyrimai rodė, kad miokinai gali slopinti įvairių navikų augimą, tačiau iki šiol nebuvo aišku, ar toks poveikis galimas ir žmonėms, įveikusiems vėžį.

Šiame tyrime iš dalyvių kraujo išskirti miokinai laboratorijoje buvo panaudoti paveikti krūties vėžio ląsteles. Nustatyta, kad jie reikšmingai sumažino vėžio ląstelių augimo tempą, net ir tų atvejų, kai kalbama apie trigubai neigiamą krūties vėžį, tai agresyvią ligos formą, kuri nereaguoja į hormoninius pokyčius.

Rezultatai, suteikiantys motyvacijos

Pagrindinis tyrimo autorius, Australijos Edith Cowan universiteto fizinio aktyvumo tyrėjas Francesco Bettariga, pabrėžė, kad abiejų tipų treniruotės buvo veiksmingos ir paskatino anti-vėžinių miokinų gamybą. Jo teigimu, šie rezultatai yra puiki priežastis įtraukti fizinį aktyvumą į standartinę vėžio gydymo bei sveikimo praktiką.

Mokslininkai pastebi, kad šiame eksperimente užfiksuotas poveikis buvo trumpalaikis, miokinų lygis padidėjo iškart po treniruotės, tačiau kol kas nėra duomenų, kaip tokie pokyčiai veikia ilgalaikę ligos atkryčio riziką. Todėl reikalingi išsamesni ir ilgesnės trukmės tyrimai, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kaip reguliari fizinė veikla gali prisidėti prie vėžio kontrolės.

Nepaisant to, šis tyrimas prisideda prie vis gausėjančių mokslinių įrodymų, rodančių, jog fizinis aktyvumas ne tik gerina bendrą savijautą, bet ir gali tiesiogiai paveikti organizmo gebėjimą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis.

Nors mokslininkai dar atsargiai vertina šių rezultatų ilgalaikę reikšmę, jau dabar aišku, kad fizinis aktyvumas, tiek jėgos, tiek didelio intensyvumo intervalinės treniruotės, turi potencialą tapti svarbia sudėtine vėžio gydymo ir prevencijos dalimi. Net vienkartinė treniruotė gali paskatinti organizmą gaminti apsauginius baltymus, galinčius slopinti vėžio ląstelių augimą, todėl fizinis aktyvumas turėtų būti laikomas ne tik sveikos gyvensenos, bet ir medicininės reabilitacijos dalimi.