Populiarūs lieknėjimo vaistai slepia riziką: nauji duomenys verčia pergalvoti pasirinkimą

Tačiau, kaip pažymi britų mokslininkai, atlikę didžiausią ir naujausią šios temos apžvalgą, taip nutinka daugiausia dėl to, kad šie vaistai padeda iš pradžių netekti ypač daug svorio.

Naujos kartos injekuojamieji apetito slopinimo vaistai, vadinamieji GLP-1 agonistai, per kelerius pastaruosius metus tapo itin populiarūs ir iš esmės pakeitė nutukimo bei diabeto gydymą daugelyje šalių.

Įrodyta, kad šie vaistai padeda žmonėms numesti apie 15–20 procentų kūno masės.

„Visa tai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gera naujiena“, – sakė Oksfordo universiteto visuomenės sveikatos mitybos specialistė ir naujo tyrimo bendraautorė Susan Jebb.

Vis dėlto, anot jos, naujausi duomenys rodo, jog „apie pusė žmonių nustoja vartoti šiuos vaistus per vienerius metus“. Spaudos konferencijoje ji pabrėžė, kad taip greičiausiai nutinka dėl dažnų šalutinių reiškinių, tokių kaip pykinimas, arba dėl kainos – JAV šių vaistų mėnesio kursas gali viršyti 1000 JAV dolerių.

Mokslininkai išanalizavo 37 tyrimus, kuriuose buvo vertinama įvairių svorio mažinimo vaistų vartojimo nutraukimo pasekmė. Paaiškėjo, kad nutraukus gydymą dalyviai vidutiniškai priaugdavo apie 0,4 kilogramo per mėnesį.

Šeši klinikiniai tyrimai buvo susiję su semagliutidu – veikliąja medžiaga, naudojama „Novo Nordisk“ preparatuose „Ozempic“ ir „Wegovy“ – bei tirzepatidu, kuris vartojamas „Eli Lilly“ vaistuose „Mounjaro“ ir „Zepbound“.

Kol dalyviai vartojo šiuos du vaistus, jie vidutiniškai neteko beveik 15 kilogramų kūno svorio.

Tačiau nutraukus medikamentų vartojimą, per vienerius metus – tai ilgiausias prieinamų stebėjimų laikotarpis šiems palyginti naujiems vaistams – jie atgavo apie 10 kilogramų.

Remdamiesi šiais duomenimis, tyrėjai prognozavo, kad per maždaug 18 mėnesių dauguma dalyvių vėl pasieks pradinį svorį.

Širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliai – kraujospūdis, cholesterolio lygis ir kiti – taip pat per maždaug 1,4 metų grįžo į pradinį lygį.

Žmonės, kuriems buvo taikomos tik gyvenimo būdo keitimo programos – mitybos ir fizinio aktyvumo planai, bet be vaistų – neteko gerokai mažiau svorio. Tačiau prireikė vidutiniškai ketverių metų, kol jie vėl priaugo numestus kilogramus.

Taigi vaistus vartojusiems žmonėms svoris grįžo keturis kartus greičiau nei tiems, kurie pasikliovė tik dieta ir mankšta.

Pradžios taškas, o ne išgijimas

„Kuo didesnis svorio sumažėjimas, tuo greitesnis jo grįžimas“, – aiškino pagrindinis tyrimo autorius, Oksfordo universiteto mokslininkas Samas Westas.

Tačiau, anot jo, atskira analizė parodė, kad svoris „nuolat grįžta greičiau po vaistų vartojimo nutraukimo, nepriklausomai nuo to, kiek svorio iš pradžių buvo numesta“.

Viena iš galimų priežasčių – žmonės, kurie laikėsi mitybos rekomendacijų ir daugiau judėjo, dažniau išlaiko bent dalį šių įpročių net ir vėl priaugdami svorio.

Jebb pabrėžė, kad GLP‑1 grupės vaistai „yra labai vertinga priemonė gydant nutukimą, tačiau nutukimas – tai lėtinė, linkusi atsinaujinti būklė“.

„Natūralu tikėtis, kad šių vaistų gydymas turėtų būti tęsiamas visą gyvenimą, panašiai kaip aukšto kraujospūdžio gydymas“, – teigė ji.

Jei taip būtų, tai iš esmės pakeistų, kaip nacionalinės sveikatos sistemos vertina šių vaistų kainos ir naudos santykį, akcentuoja tyrimo autoriai.

„Nauji duomenys aiškiai rodo, kad tai – tik pradžios taškas, o ne galutinis išgijimas“, – komentavo studijoje nedalyvavęs Melburno universiteto metabolinės neurobiologijos tyrėjas Garronas Doddis.

Pasak jo, „tvariam gydymui greičiausiai reikės kompleksinių priemonių, ilgalaikių strategijų ir terapijų, kurios keistų tai, kaip smegenys interpretuoja energijos pusiausvyrą, o ne vien tai, kiek žmogus suvalgo“.