„ChatGPT“ atima ne darbus, o mūsų kalbą: ar pastebėjote, kad jau kalbate kaip robotai, o ne žmonės?

„ChatGPT“ ir jo giminaičiai lyg ir taikosi į mūsų darbus, bet pirmiau jie gali pasiimti ką kita. Mūsų kalbėjimo būdą, mūsų rašymo manierą, mūsų įpročius. Ar nepastebėjome, kaip greitai prie to priprantame.

Akivaizdu, kad gimsta naujas šnekos dialektas. Sterilus, greitai einantis prie esmės, be žmogiškų kluptelėjimų, be natūralaus chaoso. Kas jį atnešė? Taip, pokalbių robotai, o mes patys tampame jų aidu.

Naujas robotų dialektas

Jis skamba tvarkingai ir patogiai, todėl lengva į jį įkristi. Trumpa, tiksli, mandagi kalba, daug abstrakčių būdvardžių, mažai gyvo balso. Ji tarsi sutrumpinta instrukcija, kuri viską paaiškina, bet nieko nejaučia. Ar tai tik nauja stiliaus mada? O gal šablonas, kurį perimame todėl, kad jis greitas ir saugus. Vieną kartą perskaitai, antrą kartą pakartoji, trečią kartą jau rašai taip, lyg būtum algoritmas.

Tyrėjai pastebėjo, kad po „ChatGPT“ išpopuliarėjimo žmonių kalboje ėmė dažniau rastis žodžiai, kuriuos mėgsta patys „chatbotai“. Tokie žodžiai įprasti moksle ar technikoje, bet kasdienėje šnekoje anksčiau būdavo reti. Tai dar nėra galutinis įrodymas, bet tai rimtas signalas, kad kontaktas su robotais veikia mūsų kalbinę atmintį. Mes ne tik cituojame sugeneruotą tekstą, bet ir pradedame mąstyti jo ritmu.

Kai žmogus apsimeta robotu?

Interneto bendruomenės jau susiduria su keistu reiškiniu. Ne vien tekstai, atvirai sukurti dirbtiniu būdu, bet ir žmonių įrašai, sąmoningai ar nesąmoningai stilizuoti į DI manierą. Tokie įrašai atpažįstami iš tempo, moralizuojančių pabaigų ir to per daug lygaus tono. Skaitai ir jauti, kad kažkas nušlifuota iki nenatūralumo, tarsi žmogaus balsas būtų perleistas per filtrą.

„Chatbotai“ neturi nuojautos, kada žodis tinka, o kada jis skamba pompastiškai ar svetimai. Jiems kultūriniai niuansai neryškūs, potekstė beveik neegzistuoja, todėl jų kalba vienodai tvarkinga visur.

O mes žmonės kartais nukrypstame, pasimetame, pasakome netiksliai, o paskui pataisome. Tai natūralu ir gyva. Blogiausia, kad kai kalbame kaip DI, DI mokosi iš mūsų ir grąžina dar labiau perdirbtą kalbą, tad klausimas lieka atviras, kas bus prarasta pirmiau, darbas ar tapatybė.