Dirbtinis intelektas padeda ar pavagia tapatybę? Japonai demaskavo, štai kaip DI apgaudinėja žaidimų kūrėjus

Studijos darbuotojai pastebėjo, kad kai kurie pretendentai pateikdavo itin aukštos kokybės darbus, tačiau vėliau paaiškėdavo, jog jie nebuvo sukurti pačių kandidatų. Dirbtinio intelekto sugeneruoti vaizdai būdavo pristatomi kaip asmeninė kūryba ir dedami į įspūdingus CV. Tokia praktika kėlė riziką priimti žmones, kurie realiai neturi deklaruojamų įgūdžių.

Ši situacija tapo pavyzdžiu, kaip technologijų pažanga gali susipinti su etikos klausimais. Nors DI gali padėti darbui, ji taip pat leidžia lengvai apsimesti profesionalu. Japonų studija nusprendė imtis paprasto, bet veiksmingo sprendimo, kad atskirtų tikrus gebėjimus nuo gražiai pateikto rezultato.

DI vaidmuo žaidimų industrijoje

Dirbtinis intelektas jau seniai naudojamas įvairiose srityse, o žaidimų kūrime jis kelia ypač daug diskusijų. Vieni kūrėjai jį laiko revoliuciniu įrankiu, galinčiu paspartinti rutiną ir išlaisvinti kūrybai daugiau laiko. Kiti mato riziką, kad DI mažins autentiškumo vertę ir skatins masinę, vienodėjančią produkciją.

Todėl požiūris į DI industrijoje yra dviprasmiškas ir dažnai priklauso nuo to, kaip ji naudojama. Kai technologija padeda atskleisti žmogaus idėjas, ji laikoma naudinga. Kai ji tampa būdu manipuliuoti, ji jau kelia tiesioginę žalą tiek komandai, tiek galutiniam produktui.

Kaip kandidatai piktnaudžiavo DI?

Vidutinio dydžio Japonijos žaidimų bendrovėje dalis kandidatų į kompiuterinės grafikos pozicijas pradėjo naudoti generatyvų DI. Jie užsisakydavo dirbtinio intelekto sukurtus piešinius ir pateikdavo juos kaip savo darbų pavyzdžius. Tokie reziumė atrodė profesionaliai ir lengvai kirsdavo pirmą atrankos etapą.

Vis dėlto po įdarbinimo greitai išryškėdavo tikroji situacija. Nauji darbuotojai nesugebėdavo net iš dalies atkartoti tokios kokybės, kokią rodė jų pateikti darbai. Tai reiškė prarastą laiką, papildomas mokymų išlaidas ir nusivylimą komandoje.

Paprastas sprendimas atrankoje

Kaip rašo portalas „Daily Shinko“, studijos personalo skyrius įvedė vieną aiškią taisyklę. Kandidatai, pretenduojantys į menines pareigas, per pokalbį privalo vietoje sukurti pasirinktą darbą. Taip jie turi įrodyti, kad moka tai, ką deklaruoja, o ne tik geba parašyti gerą užklausą DI įrankiui.

Šis metodas leidžia pamatyti realų žmogaus darbo tempą, stilių ir kūrybinį mąstymą. Be to, jis grąžina atranką prie esminio kriterijaus, tikrų įgūdžių. Kandidatas gali naudoti skaitmenines priemones, bet privalo parodyti, kad kūrinio šerdis gimsta jo rankomis.

Veiksmingumas ir ribojimai

Toks atrankos būdas pasirodė efektyvus, tačiau turi ir minusų. Kokybiškų darbų kūrimas užima daug laiko, todėl pokalbiai tampa ilgesni ir sudėtingesni organizuoti. Vis dėlto įmonei tai yra priimtina kaina už didesnį tikrumą.

Studija taip užsitikrina, kad samdo specialistą, o ne žmogų, kuris tik imituoja kompetenciją. Ši patirtis rodo, jog DI eroje neužtenka vien tik portfelio, svarbu patikrinti gebėjimus gyvai. Japonų sprendimas gali tapti pavyzdžiu ir kitoms kūrybinėms industrijoms.