Galėjo susikrauti lagaminus ir nebegrįžti: kas iš tiesų traukia elitinius medikus į Santaros klinikas?

Paskelbė Viktoras Baliulis
Paskelbta

Galėjo susikrauti lagaminus ir nebegrįžti: kas iš tiesų traukia elitinius medikus į Santaros klinikas?

Darbas garsiose užsienio klinikose, moderniausia įranga ir tarptautinės komandos daugeliui atrodo kaip profesinės karjeros viršūnė. Tačiau vis daugiau tokios patirties sukaupusių gydytojų priima sprendimą grįžti į Lietuvą ir dirbti Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose.

„Mūsų medikai sėkmingai tapo pasaulio medikų bendruomenės dalimi, ypač gerai integruojasi į Europos valstybių sveikatos sistemas, tačiau stebime ir atvirkštinį procesą – medikų sugrįžimą į Lietuvos gydymo įstaigas. Vienas iš ministerijos tikslų – susigrąžinti medikus į šalies įstaigas – tikrai virsta realybe. Medikus motyvuoja ir didėjantys atlyginimai, ir gerėjančios gyvenimo bei darbo sąlygos, taip pat savo krašto kultūra“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis.

Darbas užsienio ligoninėse daugeliui medikų tampa svarbia profesinės kelionės dalimi – galimybe tobulėti, pamatyti kitas sistemas, įgyti tarptautinės patirties. Vis dažniau ši patirtis tampa ne galutiniu tikslu, o sąmoningu pasirinkimu grįžti. „Grįžtantys gydytojai dažnai mini ne tik profesines galimybes, bet ir organizacijos kultūrą – komandiškumą, atvirumą, augimo galimybes. Tai rodo, kad Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos yra patraukli darbo vieta tarptautinę patirtį turintiems medikams“, – teigia Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėja Ieva Bareikė.

Kodėl jie pasirinko grįžimą į Lietuvą ir kaip sekasi sugrįžus, pasakoja keli gydytojai, sugrįžę iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos: vaikų gastroenterologas dr. Benas Prušinskas, neurologė dr. Aleksandra Ekkert ir kraujagyslių chirurgas Andrius Drobnys.

Kodėl išvyko ir kas paskatino grįžti?

Vaikų gastroenterologas dr. Benas Prušinskas, po 11 metų darbo Vokietijoje, sako, kad sprendimą grįžti pirmiausia lėmė vertybiniai motyvai: „Pagrindinis sprendimo grįžti motyvas buvo patriotizmas, noras išlikti Lietuvos dalimi ir noras, kad vaikai augtų būtent čia. Tai buvo svarbiausia priežastis.“

Panašiai savo sprendimą aiškina ir neurologė dr. Aleksandra Ekkert, dirbusi Didžiojoje Britanijoje: „Lietuvoje yra mano namai, o namuose visada geriausia. Mano atveju jokie pinigai to negalėjo atstoti.“

Kraujagyslių chirurgas Andrius Drobnys, Vokietijoje praleidęs 14 metų, grįžimą vertina kaip iš anksto suplanuotą karjeros etapą: „Įgyvendinau savo planą – išvažiuoti, išmokti, pamatyti, patobulėti ir grįžti. Patirties sukaupiau su kaupu ir dabar ją stengiuosi realizuoti čia.“

Kodėl pasirinktos Santaros klinikos?

Visi trys medikai pabrėžia, kad sprendimas grįžti buvo neatsiejamas nuo pasirinkimo dirbti būtent Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose.

Pasak dr. B. Prušinsko, Santaros klinikos išsiskiria itin plačiomis klinikinėmis galimybėmis: „Čia turime plačiausią klinikinės veiklos spektrą, daugiausia diagnostinių ir gydymo galimybių. Be to, Santaros klinikose galima užsiimti akademine ir moksline veikla. Kai visos šios galimybės sutelktos vienoje vietoje, pasirinkimas tampa akivaizdus.“

A. Drobnys akcentuoja tiek materialinę bazę, tiek kolektyvą: „Santaros klinikose yra labai daug galimybių aparatūros prasme. Vienas kertinių dalykų – hibridinė operacinė, kurioje galima daryti praktiškai viską, ką dariau ir Vokietijoje. Pridėkime kolektyvą, priemonių gausą – tai buvo labai svarbūs argumentai.“

Dr. A. Ekkert sprendimą grįžti į Santaros klinikas vadina ir sugrįžimu „namų“ link. Ji pabrėžia universiteto ligoninės suteikiamas galimybes: „Čia dirbau ir anksčiau, todėl Santaros klinikos man buvo kaip antri namai. Labai vertinu galimybę dėstyti studentams, vadovauti moksliniams darbams, dalyvauti klinikiniuose tyrimuose – tai yra labai svarbus universiteto ligoninės privalumas.“

Kokios patirties parsivežė iš užsienio?

Užsienyje sukaupta patirtis Santaros klinikose tampa realia pridėtine verte tiek pacientams, tiek kolegoms.

Dr. B. Prušinskas iš Vokietijos atsivežė patirties dirbant su itin specifine pacientų grupe: „Dirbau universitetinėje ligoninėje su vaikais, sergančiais kepenų ligomis. Ši patirtis labai praverčia ir čia, nes tokių pacientų turime ir Lietuvoje.“

Jis taip pat išskiria vokišką darbo kultūrą: „Išmokau vokiško skrupulingumo – būtinybės įsigilinti į kiekvieną atvejį, nieko nepraleisti, viską išsamiai įvertinti. Tai laikau labai vertinga savybe.“

Dr. A. Ekkert pabrėžia Anglijoje išmoktą požiūrį į pacientą: „Geroji praktika – didesnis dėmesys pacientui, išsamesnė klinikinė apžiūra ir anamnezės surinkimas. Taip pat kitoks požiūris į funkcinės kilmės susirgimus, gebėjimas ramiai ir aiškiai tai paaiškinti pacientui. Pas mus kartais vis dar bijoma tai pasakyti, nes pacientas gali įsižeisti ar pradėti skųstis. Anglijoje išmokau ramiai paaiškinti tokių susirgimų kilmę.“

Komandiškumas ir pasikeitusi darbo kultūra

Grįžę medikai pastebi, kad Lietuvos medicinos darbo kultūra per pastaruosius metus gerokai pasikeitė.

„Kolektyve nuolat jaučiu bendrumą, nėra jokio barjero, kuris atitolintų ar trukdytų kažko paklausti ar pasitarti. Džiaugiuosi geranorišku komandiniu darbu“, – sako dr. B. Prušinskas.

„Darbas Santaros klinikose džiugina tuo, kad yra galimybių tinkamai ištirti pacientą, o kartu dirba sąžiningi, darbštūs ir užsidegę kolegos“, – komandinio darbo svarbą pabrėžia ir dr. A. Ekkert.

Gydytojas A. Drobnys teigia, kad skirtumai tarp Vokietijos ir Lietuvos kolektyvų šiandien yra minimalūs: „Bendra darbo kultūra akivaizdžiai pakilo. Atvirai pasakius, dabar nelabai matau didelio skirtumo tarp kolegų bendravimo čia ir Vokietijoje.“

Prieš pusmetį į Lietuvą sugrįžęs gydytojas sako, kad sugrįžimas iš dalies priminė naują emigraciją – per tą laiką čia daug kas pasikeitė, reikėjo iš naujo apsiprasti: „Per 14 metų daug kas pasikeitė: teko perprasti naujas darbo tvarkas, įvaldyti elektroninę sistemą. Esu dėkingas už geranorišką kolegų pagalbą ir tai labai vertinu. Didžiausias įkvėpimas ir motyvacija man – sudėtingos, nestandartinės situacijos operacinėje, kai atrodo, kad sprendimo beveik nėra, bet jį pavyksta rasti. Ir, žinoma, sveikstantys pacientai bei jų ištartas „ačiū“.“

Ar verta grįžti?

Paklausti, ką pasakytų kolegoms, vis dar dirbantiems užsienyje, visi trys gydytojai ragina nebijoti.

„Manau, kad Lietuva per mano nebuvimo čia vienuolika metų labai pasikeitė į gerąją pusę. Diagnostikos ir gydymo galimybės jau tikrai prilygsta pasauliniams standartams“, – sako vaikų gastroenterologas dr. B. Prušinskas.

Kraujagyslių chirurgas A. Drobnys priduria: „Kiekvienas esame atsakingi už savo sprendimus. Patarčiau gerai apgalvoti savo norus ir siekius bei stengtis juos įgyvendinti. Jei apsisprendžiama sugrįžti, nereikėtų bijoti – žmonės čia šilti, geranoriški ir, jei reikia prisiminti ar išmokti kažką naujo, visada padės.“

Neurologė dr. A. Ekkert pabrėžia asmeninio pasirinkimo svarbą: „Reikia klausytis savo širdies. Aš supratau, kad yra dalykų, kurių jokie pinigai nepakeis – šeima, draugai, namai.“

Ar patiko šis įrašas?
 

Domiuosi pasaulio aktualijomis ir technologijomis, nes tikiu, kad tik suprasdami šiandieną galime pasiruošti rytojui. Rašydamas siekiu apjungti globalias naujienas su technologijų raida. Ieškau ne tik faktų, bet ir prasmių, kurios padeda skaitytojui geriau orientuotis sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

0 komentarų

Rekomenduojame perskaityti

Taip pat skaitykite

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas