Atradimas, kuris keičia mūsų supratimą apie senovės meistrus: ar jie dirbo su metalu iš kosmoso?

Nepastebimas apyrankės fragmentas ir surūdijusi tuščiavidurė pusrutulio formos detalė su auksinėmis puošybos dalimis, kaip nustatė tyrėjai, nukaldinti ne iš po žeme kasamo metalo, bet iš geležies, atkeliavusios su iš dangaus nukritusiais meteoritais.

Šį atradimą atliko dabar jau iš pareigų pasitraukęs Ispanijos Nacionalinio archeologijos muziejaus konservavimo skyriaus vadovas Salvadoras Rovira-Llorensas su kolegomis. 2024 m. paskelbtas tyrimas rodo, kad daugiau kaip prieš 3 000 metų Iberyje naudotos metalo apdirbimo technologijos ir technikos buvo kur kas pažangesnės, nei manyta iki šiol.

Lobio kompleksas, žinomas kaip Viljenos lobis, – 66 daugiausia iš aukso pagamintų dirbinių rinkinys – buvo rastas 1963 m. dabartinėje Alikantės provincijoje, Ispanijoje. Nuo to laiko jis laikomas vienu svarbiausių bronzos amžiaus auksakalystės pavyzdžių ne tik Pirėnų pusiasalyje, bet ir visoje Europoje.

Pažiūrėkite žemiau pateiktą vaizdo įrašą, kuriame trumpai apibendrinamas atradimas:

Tiksliai nustatyti viso lobio amžių buvo keblu dėl dviejų radinių: mažos tuščiavidurės pusrutulio formos detalės, laikomos dalimi skepetro arba kardo rankenos, ir vienos torcą primenančios apyrankės.

Abu objektai archeologų apibūdinti kaip „feroziniai“, tai yra, turintys geležies dirbiniams būdingą išvaizdą.

Pirėnų pusiasalyje geležies amžius, kai pradėta plačiai lydyti ir naudoti iš žemės kasamą geležį, prasidėjo tik apie 850 m. pr. Kr.

Tačiau lobio auksiniai dirbiniai datuojami 1500–1200 m. pr. Kr. laikotarpiu. Tad bandant suprasti, kaip prie šio komplekso dera ferumą primenantys radiniai, ilgą laiką tvyrojo mįslė.

Vis dėlto, rūdos geležis iš Žemės plutos nėra vienintelis kalamos geležies šaltinis. Žinoma ne vienas ikigeležies amžiaus dirbinys iš skirtingų pasaulio vietų, nukaldintas iš meteoritinės kilmės geležies.

Žymiausias pavyzdys – faraono Tutanchamono meteoritinės geležies durklas, tačiau yra ir kitų bronzos amžiaus ginklų, pagamintų iš tokio metalo, ir jie anuomet buvo ypač vertinami.

Skirtumą tarp įprastos ir meteoritinės geležies galima nustatyti pagal cheminę sudėtį: meteoritinėje geležyje nikelio koncentracija gerokai didesnė nei iš Žemės rūdos išgautoje geležyje.

Tyrėjai išgavo leidimą iš Viljenos savivaldybės archeologijos muziejaus, kuriame saugomas lobis, ir galėjo itin atsargiai paimti pavyzdžių iš dviejų nagrinėjamų objektų, kad nustatytų juose esantį nikelio kiekį.

Iš abiejų dirbinių buvo paimti maži mėginiai ir ištirti masių spektrometrijos būdu, siekiant nustatyti jų cheminę sudėtį.

Nors didelis korozijos laipsnis iš dalies pakeitė pradinę elementinę sudėtį, rezultatai tvirtai leidžia manyti, kad tiek pusrutulis, tiek apyrankė pagaminti iš meteoritinės geležies.

Taip logiškai išsprendžiama dilema, kaip šie daiktai dera su likusiu lobio kompleksu: jie, kaip ir auksiniai dirbiniai, datuojami maždaug 1400–1200 m. pr. Kr. laikotarpiu.

„Turimi duomenys leidžia teigti, kad Viljenos lobio kepurėlė ir apyrankė šiuo metu būtų pirmieji du Pirėnų pusiasalyje žinomi dirbiniai, pagrįstai priskirtini meteoritinei geležiai, ir tai dera su vėlyvojo bronzos amžiaus chronologija, prieš prasidedant plačiai paplitusiai iš rūdos išgaunamos geležies gamybai“, – aiškina tyrimo autoriai.

Vis dėlto dėl labai stiprios korozijos rezultatai dar negali būti laikomi visiškai galutiniais. Mokslininkai pažymi, kad šiandien yra pažangių neinvazinių tyrimo metodų, kuriuos būtų galima pritaikyti šiems objektams. Tai leistų surinkti detalesnį duomenų rinkinį ir dar labiau sustiprinti išvadas apie jų meteoritinę kilmę.