Prisijunkite
Paskelbė
Viktorija Jasiūtė
Paskelbta
Serendipiškai išsirikiavę dangaus kūnai, nuo seno pasakojamos įsimylėjėlių istorijos ar žvaigždžių elgsena, kupina simbolikos – kosmosas pilnas priminimų, kad meilė iš tiesų yra visur aplink mus.
Pasirodo, net žvaigždės gali „plakti“ išvien. Vadinamosios širdies plakimo žvaigždės – tai dvinarės žvaigždžių sistemos, kurių šviesis atrodo pulsuojantis lyg širdies ritmas.
Šios žvaigždžių poros skrieja labai ištęstomis, elipsinėmis orbitomis viena aplink kitą. Savo sudėtingame orbitiniame „šokyje“ jos pakaitomis priartėja ir nutolsta, o kintančios potvyninės jėgos trumpam deformuoja žvaigždes į labiau pailgą, „futbolo kamuolio“ formą, pakeisdamos, kaip jų šviesa pasiekia mus.
Ši pulsacija, paversta šviesio kreive, primena elektrokardiogramos grafiką – todėl tokios žvaigždžių sistemos neretai vadinamos romantiškiausiomis danguje.
Rozetės ūkas yra puikus pavyzdys, kaip perspektyva gali suteikti reiškiniams naują prasmę. Ši žvaigždėdaros sritis milžiniškame molekuliniame debesyje daugumoje nuotraukų primena švytinčią, vaivorykštės spalvomis nusidažiusią, daugiapetales rožę – vieną ryškiausių romantiškos meilės simbolių.
Tačiau vos šiek tiek pakeitus žvilgsnio kampą, trapus žiedas virsta kaukole. Šis virsmas suteikia romantiškai simbolikai gerokai gilesnę prasmę: viena ūko pusė lyg sakytų „myliu tave“, kita – „iki kol mus išskirs mirtis“.
Jei kada nors svajojai mylimajam ar mylimajai ant kaklo sukabinti žibančias žvaigždes, realybėje to, aišku, geriau nebandyti. Tačiau danguje yra nuostabi švytinčių nuolaužų kompozicija, galinti tapti tokio įsivaizduojamo papuošalo šablonu.
Vėrinio ūkas (PN G054.2-03.4) susiformavo tada, kai viena iš arti viena kitos esančios dvinarės sistemos žvaigždžių tapo raudonąja milžine ir tiesiogine to žodžio prasme prarijo savo palydovę. Astronomai šį etapą vadina bendro apvalkalo faze. Spirale artėjant vienai prie kitos, žvaigždės į tarpžvaigždinę erdvę išmetė išorinius milžinės sluoksnius, sukuriančius vis labiau plečiantis žėrinčių „deimančiukų“ žiedą.
Šis objektas primena žaižaruojančius fejerverkus, nereikalingų sluoksnių nusimetimą ir artėjimą vienas prie kito iki tvirčiausio apsikabinimo.
Širdies ūkas (IC 1805) atrodo gana akivaizdi meilės simbolio iliustracija: jo forma primena stilizuotą širdį. Tačiau jis daug prasmingesnis nei vien vizualus panašumas.
Šis ūkas yra didžiulio žvaigždėdaros debesyno Kasiopejos žvaigždyne dalis. Jo švytėjimą sukuria jaunos, karštos, itin ryškios žvaigždės, kurių spinduliuotė jonizuoja aplink esantį dujų ir dulkių debesį.
Širdies ūkas – tai šilta, kūrybinga kosmoso galia, aktyvi „žvaigždžių gimdykla“, kurioje gimsta naujos žvaigždės, užliejančios Visatą šviesa.
Jei kažką myli – „užmauk žiedą“. Panašu, kad vienai mirštančiai žvaigždei Žiedo ūke (NGC 6720) tai pavyko padaryti tiesiogine prasme.
Iš tiesų šis objektas nėra plokščias žiedas – tai trimatė dujų sfera, kurią į tarpžvaigždinę erdvę nusimetė į baltąją nykštukę virstanti į Saulę panaši žvaigždė.
Dujų apvalkalas vis dar plečiasi ir galiausiai visiškai išsisklaidys. Kosminiais masteliais tokie planetiniai ūkai gyvuoja labai trumpai – vos dešimtis tūkstančių metų. Tačiau centre esanti mažytė baltoji nykštukė išliks gerokai ilgiau: manoma, kad vėliau tokios žvaigždės pamažu kristalizuojasi į anglies gniutulus – tarsi milžiniškus kosminius deimantus.
Dar senovėje meilės istorijos buvo „užrašomos“ žvaigždėse. Mitinė Persėjo ir Andromedos istorija pasakoja apie gražią mergelę, siaubingą pabaisą, narsų gelbėtoją ir galiausiai išsiskleidusią meilę.
Ši legenda įamžinta danguje – kaimyniniuose Persėjo ir Andromedos žvaigždynuose, kad jie amžinai liktų greta, o jų meilės istorija – amžinai spindėtų žvaigždžių šviesoje.
Ne visos žvaigždės ar egzoplanetos turi tikrus, o ne vien kataloginius pavadinimus. Tačiau viena ypatinga pora jų sulaukė: tai į Saulę panaši žvaigždė WASP-161 ir ją artimai apskriėjanti dujinė milžinė WASP-161b, kurios oficialiai pavadintos Tislit ir Isli – amazigų (berberų) kalba „nuotaka“ ir „jaunikis“.
Pasakojama Tislit ir Isli legenda apie dviejų kariaujančių genčių įsimylėjėlius, kuriems buvo uždrausta susituokti. Sakoma, kad jų ašaros suformavo du netoliese esančius Maroko ežerus, taip pat pavadintus Tislit ir Isli. Dabar jų vardai spindi danguje – tarsi pagaliau visiems laikams sujungta pora.
Kas galėjo pagalvoti, kad net planetos gali „raudonuoti“? Viena egzoplaneta šiam apibūdinimui puikiai tinka – bent jau žvelgiant tam tikroje šviesoje. GJ 504 b, maždaug keturis kartus masyvesnė už Jupiterį, yra viena iš nedaugelio egzoplanetų, kurią astronomams pavyko nufotografuoti tiesiogiai.
Infraraudonųjų spindulių stebėjimuose iš Subaru teleskopo Havajuose GJ 504 b atrodo ryškiai rausva, beveik fuksijos spalvos. Ši spalva atspindi iš jos atmosferos sklindančią šilumą. Nors ši planeta toli gražu nėra karščiausia žinoma egzoplaneta, ji tikriausiai yra viena „rožiniausių“ Visatoje.
Visata knibžda galaktikų, kurios kartais įsitraukia į sudėtingą orbitinį „šokį“, galintį pasibaigti susiliejimu. Viena tokia pora, ypač gražiai įkūnijanti šią kosminę romantiką, yra galaktikos Arp 273.
Sukdamosi viena apie kitą, galaktikos gravitaciškai veikia ir deformuoja tarpusavio spiralines vijas. Iš Žemės žiūrint, jų dabartinė forma primena milžinišką, kosmose pražydusią rožę.
Gal tai ir nėra meilė žmogiškuoju požiūriu, tačiau netgi griežtų fizikos dėsnių valdomi kosminiai procesai kartais sukuria vaizdus, primenančius romantiką ir grožį tokiais mastais, kad juos sunku aprėpti vaizduote.
Viktorija Jasiūtė
Žurnalistė
Rašau apie sveikatą, gerą savijautą, stilių ir grožį, siekdama padėti skaitytojams jaustis geriau tiek fiziškai, tiek emociškai. Mano tekstai orientuoti į praktiškus patarimus, subalansuotą požiūrį ir kasdienius pasirinkimus, kurie prisideda prie gyvenimo kokybės.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.