Seksas kosmose? Tai, ką atskleidė mokslininkai, gali pakeisti žmonijos planus

Ilgalaikės kosminės misijos smarkiai veikia žmogaus organizmą: kosminė radiacija neišvengiama, mikrogravitacija daro kūnui keistą įtaką, o įprasti paros ritmo orientyrai visiškai išnyksta. Apie šiuos, taip sakant, „padorius“ šalutinius poveikius atlikta daug tyrimų, tačiau dėl prioritetų ar paprasčiausio drovumo reprodukcinė sveikata vis dar lieka beveik neištirta.

Leedso universiteto embriologo Giles’o Palmerio vadovaujama devynių mokslininkų grupė naujoje apžvalgoje išreiškė susirūpinimą, kad žinome apgailėtinai mažai, nors komercinis ir dažnas skraidymas į kosmosą sparčiai intensyvėja.

„Per daugiau nei 65 metus trunkančią žmonių kosminių skrydžių istoriją vis dar labai menkai žinome, kaip kosminė aplinka veikia žmogaus reprodukcines sistemas ilgalaikių misijų metu“, – rašo Palmeris su bendraautoriais.

Nedaugelis laboratorinių ir su žmonėmis atliktų tyrimų rodo, kad kosmosas iš tiesų yra priešiška aplinka Žemės gyventojų reprodukcinėms sistemoms.

Pagrindinė problema – kosminiai spinduliai, tai yra aukštos energijos dalelės, galinčios atsitiktinai „redaguoti“ mūsų DNR. Kaip ir jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis Žemėje, taip ir kosminiai spinduliai, paveikę lytines ląsteles – spermatozoidus ar kiaušialąstes, – iš kurių formuojasi embrionas, gali sukelti rimtų pasekmių būsimam palikuoniui.

Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad net trumpalaikis radiacijos poveikis gali sutrikdyti menstruacijų ciklą ir padidinti vėžio riziką. Tačiau kalbant apie ilgesnes kosmines misijas, patikimų duomenų apie žmones praktiškai nėra.

Atlikę esamų tyrimų analizę, Palmeris ir jo kolegos padarė išvadą, kad apie pakartotinio radiacijos poveikio įtaką vyrų vaisingumui žinome beveik nieko.

Vienas tyrimas rodo, kad radiacijos dozės, viršijančios maždaug 250 mGy, gali sutrikdyti spermatozoidų formavimąsi, nors šis poveikis gali būti grįžtamas. Kitas darbas leidžia manyti, kad ilgesnės misijos gali rimčiau paveikti neuroendokrininę sistemą, kuri reguliuoja reprodukcinius hormonus.

Tuo pat metu į kosmosą kasmet paleidžiama vis daugiau raketų – tai lemia augančios komercinės investicijos ir technologijų pažanga, mažinanti skrydžių kainą.

NASA ir kitų valstybinėms agentūroms pavaldžių organizacijų misijose iki šiol galioja griežtos taisyklės dėl seksualinės ir reprodukcinės sveikatos, tačiau tokius ribojimus komercinėms kosmoso bendrovėms gali būti sunku – arba net neetiška – taikyti.

Pavyzdžiui, valstybinių kosmoso agentūrų astronautams draudžiama skristi į kosmosą nėštumo metu, taip pat nustatytos griežtos didžiausios leistinos radiacijos dozės ribos, kurių jie negali viršyti per savo karjerą.

Šios taisyklės taip pat kelia klausimų. NASA ilgą laiką nustatė didžiausią leistiną radiacijos dozę astronautams žemojoje Žemės orbitoje – 50 mSv per metus, tačiau moterims riba buvo mažesnė dėl didesnės kiaušidžių ir krūties vėžio rizikos. Nors šis pavojus yra realus, teisininkai atkreipia dėmesį, kad tokie dvigubi standartai gali tapti lyties diskriminacijos forma.

Dar didesnį nerimą Palmeriui ir jo kolegoms kelia ne per griežtos, o išvis neegzistuojančios taisyklės komerciniuose skrydžiuose. Šiuo metu nėra jokių bendrai priimtų pramonės standartų, kaip valdyti riziką reprodukcinei sveikatai.

„Ar komercinės kosmoso bendrovės turėtų stebėti savo darbuotojų nėštumą? Ar tai turėtų galioti ir kosmoso turistams?“ – klausia tyrimo autoriai.

„Ar informuoti sutikimai prieš skrydį turėtų aiškiai nurodyti galimai pakitusias ilgalaikes rizikas reprodukcinei sėkmei ir galimą žalą vaisiui?“

Kol nežinome daugiau apie tai, kaip kosminiai skrydžiai veikia žmogaus reprodukciją, bus sunku sąžiningai ir tiksliai įspėti būsimus keleivius bei darbuotojus apie riziką.

„Plečiantis žmonių buvimui kosmose, reprodukcinė sveikata nebegali likti politikos aklinoje zonoje“, – pabrėžia NASA tyrėjas Fathi Karouia, vienas iš vyresniųjų darbo autorių.

„Tarptautinis bendradarbiavimas yra skubiai būtinas, kad užpildytume kritines žinių spragas ir sukurtume etines gaires, kurios apsaugotų tiek profesionalius, tiek privačius astronautus – ir galiausiai užtikrintų žmonijos saugumą, siekiant ilgalaikio buvimo už Žemės ribų.“