Senovės romėnai gydėsi išmatomis? 1900 metų senumo radinys pribloškė mokslininkus

Senovės romėnai puikiai „pažinojo“ savo išmatas – arba bent jau taip manė. Iš istorinių šaltinių žinome, kad įtakingi Romos gydytojai patardavo gaminti gydomuosius tepalus ir terapinius kvapus, naudojant gyvulių ir net žmogaus išmatas.

Dabar turime ir aiškų, moksliniais tyrimais paremtą įrodymą.

Archeologai Turkijoje aptiko pirmuosius cheminius žmogaus išmatų pėdsakus 1 900 metų senumo buteliuke.

Šis ilgas, plonas indas primena stiklinius žvakidės formos buteliukus su išplatintu pagrindu. Senovės Romoje tokio tipo indai buvo vadinami unguentarium ir dažniausiai buvo naudojami kvepalams ar kosmetinėms priemonėms laikyti.

Kai tyrėjai nuvalė indo vidų, saugomą Bergamos archeologijos muziejuje, nuo sienelių atšoko tamsios rusvos neaiškios medžiagos dribsniai.

Sutrynę mėginį ir atlikę cheminę analizę, trijų mokslininkų komanda aptiko žymenis, aiškiai rodančius žmogaus išmatų buvimą.

Be to, mėginyje identifikuotos aromatinės čiobrelių medžiagos – tikėtina, jos buvo naudotos nemaloniam kvapui maskuoti.

Senovės Romoje nebuvo neįprasta, kad tokie žymūs gydytojai kaip Hipokratas, Plinijus Vyresnysis ar Galenas iš Pergamo rekomenduotų naudoti išmatas kaip vaistinę priemonę.

Išmatos ar mėšlas, dažniausiai gyvulių kilmės, medicininiuose tekstuose buvo siūlomi gydyti daugybei negalavimų: uždegimams, infekcijoms, net reprodukciniams sutrikimams.

Vien Galenas savo raštuose bent porą dešimčių kartų mini vaistus iš išmatų. Nors garsusis graikų gydytojas retai rekomenduoja būtent žmogaus fekalijas, jis pabrėžia vaikų išmatų gydomąją vertę (žinoma, tik jei vaikai maitinami labai specifine dieta).

Todėl žmogaus fekalijų likučių aptikimas romėniškame inde, datuojamame II a. po Kr., yra itin reikšmingas. Tai rodo, kad žmogaus išmatos iš tiesų buvo naudojamos kaip vietinio poveikio gydomoji priemonė arba „uodžiamoji farmakologija“, kaip apie tai liudija istoriniai dokumentai.

„Senovės šaltiniai aiškiai rodo, kad riba tarp kosmetinio ir medicininio naudojimo buvo labai neapibrėžta, o tepalai dažnai trynė skirtumą tarp gydymo, higienos ir magijos“, – rašo archeologas Cenkeris Atila iš Sivaso Cumhuriyet universiteto su kolegomis savo publikacijoje.

Panašūs gydymo išmatomis metodai, regis, buvo paplitę ir Viduramžiais, tačiau XVIII a. jie buvo galutinai apleisti.

Tuo metu tokia praktika tikriausiai buvo labai rizikinga, nes per išmatas lengvai plinta pavojingi patogenai.

Šiandien, kai fekalijų transplantacijos yra kruopščiai tiriamos ir atrenkamos, išmatos ir jose gyvenantys mikroorganizmai gali būti panaudojami gydyti įvairiems susirgimams – nuo depresijos ir bipolinio sutrikimo iki diabeto, širdies ligų ar vaistams atsparių „superkonkurentų“ – bakterijų.

Mokslininkai apie žarnyno mikrobiomą žino daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau vis dar lieka neatsakytų klausimų apie milijonus mikroorganizmų mūsų žarnyne ir tai, kaip jie veikia žmogaus sveikatą.

Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad fekalijų transplantacijos gali pagerinti žarnyno mikrobiotos būklę ir sumažinti tam tikrų ligų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromo, simptomus, tačiau šis poveikis paprastai pradeda blėsti po maždaug šešių mėnesių.

Kadangi ši eksperimentinė procedūra turi ir savų rizikų, o retais atvejais gali būti net mirtina, būtinas itin atsargus požiūris. Vis dėlto tyrimų rezultatai suteikia nemažai vilčių.

Pavyzdžiui, neseniai atliktame tyrime su pelėmis nustatyta, kad senesni gyvūnai, gavę fekalijų transplantaciją iš jaunesnių individų, parodė požymių, jog jų žarnynas „atjaunėjo“.

2021 m. kitame tyrime su pelėmis paaiškėjo, kad išmatų transplantacija iš jaunesnių individų vyresnėms pelėms gali net atkurti kai kuriuos senėjimo požymius.

Galbūt jaunuolių išmatų naudojimas kaip vaistas nėra toks juokingas sumanymas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – panašu, kad Galenas kai kuo buvo teisus.