Prisijunkite
Paskelbė
Ina Jonaitienė
Paskelbta
Jau daugiau nei tūkstantį metų žmonės pastebi keistus šviesos blyksnius Mėnulio paviršiuje. Jie atsiranda staiga, trunka akimirką ir dingsta be pėdsako. Šie paslaptingi reiškiniai iki šiol kelia klausimų net šiuolaikiniams mokslininkams.
Dar senovėje šviesos blyksniai buvo laikomi dangaus ženklais ar net dieviškais pranašumais. Vėliau, atsiradus teleskopams, astronomai suprato, kad šie reiškiniai kyla iš pačio Mėnulio paviršiaus. Nors technologijos pažengė, ne visi žybsniai iki šiol paaiškinti.
Kas slypi už šių šviesos mirksnių? Ar tai meteoroidų smūgiai, ar dujų proveržiai iš Mėnulio gelmių? Atsakymai artėja, bet daugelis klausimų vis dar lieka atviri. Mėnulis, atrodantis toks ramus, iš tiesų yra nuolat veikiamas kosminių jėgų.
Seniausi pastebėjimai ir istoriniai pasakojimai
Pirmieji aprašymai apie keistus Mėnulio blyksnius datuojami dar VI amžiumi. Viduramžiais juos užrašydavo tiek vienuoliai, tiek dangaus stebėtojai. Vienas garsiausių liudijimų pasirodė 1 178 metais, kai kronikininkas iš Kenterberio teigė matęs, kaip iš Mėnulio rago „iššovė ugnies liepsna ir žiežirbos“.
Tokie pasakojimai ilgai buvo laikomi legendomis, kol XX amžiuje astronomai pradėjo juos nagrinėti sistemingai. 1939 metais britų astronomas Patrikas Mūras įvedė terminą „pereinamieji Mėnulio reiškiniai“ ir pats juos stebėjo daugelį metų. Tai tapo naujos mokslinės eros pradžia.
Moksliniai tyrimai ir technologiniai proveržiai
Didelis žingsnis pažinime žengtas XXI amžiuje, kai Europos kosmoso agentūra pradėjo projektą „NELIOTA“. Naudodami galingą teleskopą mokslininkai vos per kelias dešimtis valandų užfiksavo dešimtis šviesos blyksnių. Duomenys parodė, kad Mėnulio paviršiuje vidutiniškai įvyksta keli susidūrimai per valandą.
Mokslininkai apskaičiavo, kad blyksnių temperatūra siekia nuo 1 300 iki 2 800 laipsnių Celsijaus. Tai įrodo, jog dauguma žybsnių kyla nuo meteoroidų smūgių. Kadangi Mėnulis neturi atmosferos, net maži akmenukai, skriejantys milžinišku greičiu, sukelia stiprius šviesos pliūpsnius.
Ne viskas paaiškinama smūgiais
Kai kurie stebėti reiškiniai neatitiko meteoroidų poveikio modelių. NASA misijos „Clementine“ metu buvo užfiksuoti keli blyksniai, po kurių paviršiuje neaptikta jokių kraterių. Tai paskatino hipotezę, kad kai kuriuos žybsnius gali sukelti dujų išsiveržimai iš Mėnulio vidaus.
Astronomai aptiko ryšį tarp šių reiškinių ir radono dujų išsiskyrimo zonų. Tokie aptikimai leidžia manyti, kad Mėnulis nėra visiškai geologiškai negyvas. Silpna vidinė veikla gali sukelti dujų proveržius, kurie sukuria trumpalaikius švytėjimus.
Kodėl šie tyrimai tokie svarbūs?
Mėnulio žybsnių stebėjimai turi didelę mokslinę reikšmę. Jie padeda suprasti, kaip dažnai mūsų planetos palydovą pasiekia kosminės uolienos, ir leidžia įvertinti panašią grėsmę Žemei. Šie duomenys svarbūs kuriant būsimą planetos gynybos sistemą.
Europos kosmoso agentūra jau kuria pasaulinę teleskopų tinklą „Flyeye“, kuris stebės asteroidus ir mokysis iš Mėnulio tyrimų. Nors daugelis paslapčių išspręsta, Mėnulis vis dar išlaiko savo paslaptį, tai trumpus, bet įspūdingus žybsnius, primenančius, kad net artimiausias kosmosas tebėra kupinas stebuklų.
Ina Jonaitienė
Žurnalistė
Rašydama apie astrologiją ir gyvenimo naujienas, siekiu kurti turinį, kuris įkvepia, guodžia ir priverčia susimąstyti. Mano tekstuose susilieja meilė žvaigždėms, domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras dalintis įžvalgomis apie kasdienybę, tiek dangišką, tiek žemišką.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.