Planeta, kuri pamažu keičia spalvą: kodėl Žemė tampa mažiau žalia ir ką tai reiškia mums visiems?

Spalvų kaita Žemėje atskleidžia giluminius procesus – tiek natūralius, tiek žmogaus sukeltus – kurie ilgainiui veikia kiekvieną mūsų. Šis pokytis nevyksta per vieną naktį. Palydovai, kurie jau kelis dešimtmečius stebi planetos paviršių, rodo aiškią tendenciją – tam tikruose regionuose miškai traukiasi, pievos nyksta, net buvusios žalios oazės virsta sausomis, gelsvomis teritorijomis. 

Ir nors kai kur žalumos daugėja (pavyzdžiui, Kinijoje dėl masinio apželdinimo), bendras vaizdas rodo praradimą. Tai nėra vien statistikos klausimas. Kiekvienas žalias lopinėlis – tai deguonis, šešėlis, drėgmė, biologinė įvairovė ir klimato stabilumas. Ir kai jie nyksta – keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir pats gyvenimas.

Klimato kaita keičia augalų gyvybingumą

Vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių Žemė ima prarasti savo žaliąjį atspalvį, yra besikeičiantis klimatas. Daugelyje pasaulio regionų temperatūra kyla, o kritulių kiekis tampa vis labiau nenuspėjamas. Sausros užsitęsia, o liūtys tampa trumpesnės, bet intensyvesnės. Tokios sąlygos augmenijai – nepalankios.

Miškai, kuriems reikia stabilios drėgmės, ima skursti. Pievinės zonos džiūsta, o jų vietoje atsiranda dulkėtos, nualintos teritorijos. Tuo tarpu tundros ir arktinės zonos, kurios dėl atšilimo trumpam „pažaliavo“, vėl susiduria su iššūkiais – nuo per didelio drėgmės praradimo iki peršalusios dirvos, kuri nebegali laikyti šaknų.

Nors kai kur klimato pokyčiai leidžia naujiems augalams augti ten, kur anksčiau jie nesugebėjo – bendra augalijos įvairovė vis tiek mažėja. Ir tai matyti ne tik žemėlapiuose – tai jaučia ir žmonės, kurių aplinka keičiasi vos per kelis dešimtmečius.

Urbanizacija – žmogaus spaudimas žaliai erdvei

Pastaraisiais dešimtmečiais miestai auga greičiau nei bet kada anksčiau. Tai reiškia – miškai kertami, pievos asfaltuojamos, buvę gamtos lopinėliai užstatomi betoniniais statiniais. Net tokie regionai, kurie anksčiau buvo laikomi natūraliai žali, dabar virsta komerciniais plotais.

Statyba ir infrastruktūra atima ne tik erdvę – ji keičia mikroklimatą. Betoninės dangos kaista greičiau nei žemė, todėl net ir palikti medžiai ar krūmai kenčia nuo šilumos bei drėgmės trūkumo. O kur dar oro tarša, kuri silpnina lapiją, trikdo augalų fotosintezę ir ilgainiui slopina žaliąją gyvybę.

Didmiesčiai, nors ir stengiasi kurti parkus bei žaliąsias zonas, dažnai tai daro per vėlai – tik tada, kai žalumos jau nebelieka. Ir net tuomet sukuriama daugiau estetikos nei tikros gamtos.

Žemės ūkis taip pat ne visada žalias

Nors iš pirmo žvilgsnio laukai atrodo žali, didelio masto žemės ūkis ne visada reiškia teigiamą poveikį aplinkai. Intensyvi monokultūra, nuolatinis žemės dirbimas, cheminės trąšos – visa tai išsekina dirvožemį ir mažina biologinę įvairovę.

Be to, kai augalai auginami tik dėl derliaus, o ne dėl ekologinės funkcijos, jie dažnai būna trumpalaikiai – sužaliuoja pavasarį ir jau vasaros viduryje nyksta, palikdami sausus plotus. Natūralios pievos ar miškai tokiu atveju pakeičiami pasėliais, kurie žali tik trumpą laiką.

Tai reiškia, kad žalia spalva tampa trumpalaikiu efektu, o ne pastovia planetos danga. Ir tai turi pasekmių – tiek vabzdžiams, tiek paukščiams, tiek dirvožemio mikroorganizmams, kurių ekosistema priklauso nuo nuolatinės augalijos.

Palydovai mato daugiau nei žmogaus akis

NASA ir kitos kosmoso agentūros jau seniai stebi Žemės paviršių iš palydovų. Pastaraisiais metais duomenys rodo aiškią tendenciją – tropiniai miškai traukiasi, savanos pilkėja, pusdykumės plinta. Kai kur šie procesai lėti ir sunkiai pastebimi, bet iš viršaus viskas aišku: žalumos mažėja.

Ką tai reiškia? Paprastai kalbant – planeta keičia savo veidą. Iš natūraliai žalios, turtingos spalvų ji virsta į labiau pilką, sausą, apleistą. O su tuo keičiasi ir klimatas, nes žaluma atlieka ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją: sugeria anglį, drėkina orą, stabilizuoja temperatūrą.

Ar šią tendenciją dar įmanoma pakeisti?

Geros žinios yra tokios – dar ne viskas prarasta. Kai kurios šalys aktyviai investuoja į atsodinimą, natūralių pievų atkūrimą, upių ir pelkių atgaivinimą. Tai veikia – žalumos vietomis daugėja. Tačiau tai reikalauja ne tik pinigų, bet ir politinės valios bei visuomenės sąmoningumo.

Kiekvienas sodinamas medis, kiekvienas išsaugotas miško plotas, net nedidelė veja prie namų – tai žingsnis link stabilesnio pasaulio. Nes kuo daugiau žalumos – tuo daugiau vėsos, gyvybės ir oro, kuriuo kvėpuojame.

Žemė keičia spalvą – tai ne poetiška metafora, o mokslinis faktas. Ir jei norime, kad ji išliktų tokia, kokią žinome iš vaikystės prisiminimų ar senų fotografijų – metas veikti. Nes kuo ilgiau laukiame, tuo mažiau žalumos lieka ateities kartoms.