Dvi kartos, viena pavojinga idėja: kaip užmiršti sovietmečio eksperimentai šiandien keičia senėjimo mokslą

Michailas Blagosklonny visą karjerą tvirtino, kad senėjimą sukelia organizmo veikimas tarsi per didelėmis apsukomis. Tik dabar plačiau pripažįstama, kad jo teorija remiasi ankstesniu jo tėvo Vladimiro Dilmano darbu. Taigi čia susitinka dvi kartos ir vienas bendras mąstymas.

Biogerontologas Aleksejus Golubevas savo esė žurnale „Aging“ parodė, kaip Dilmano neuroendokrininė senėjimo vizija iš anksto nujautė vėlesnę Blagosklonny „hiperfunkcijos teoriją“. Kartu pabrėžiama, kad daug šiuolaikinių idėjų išaugo iš menkai cituotų sovietmečio tyrimų. Tai kvietimas pažvelgti į senėjimo mokslą plačiau.

Senėjimas kaip per aktyvumas

Įprastas senėjimo aiškinimas kalba apie gedimą, ląstelių žalą ir pamažu silpstančias funkcijas. V. Dilmanas ir M. Blagosklonny šį pasakojimą apvertė, sakydami, kad problema ne nykimas, o per didelis veikimas. Organizmas daro per daug to, kas jaunystėje buvo naudinga.

V. Dilmano „pakilimo teorija“ teigė, kad senėjimas prasideda hipotalamui pamažu prarandant jautrumą grįžtamajam ryšiui. Kūnas tai kompensuoja didindamas hormonų ir metabolitų lygį. Ilgainiui ši būsena tampa nuolatine, todėl medžiagų apykaita ir hormoninė sistema ima veikti per intensyviai.

Hiperfunkcijos idėja molekulėse

M. Blagosklonny perkėlė tą logiką į ląstelių lygmenį ir išskyrė augimą skatinančius kelius, tokius kaip „mTOR“. Jo manymu, šios programos po vystymosi niekada iki galo neišsijungia. Dėl to ląstelės tęsia augimo režimą tada, kai to jau nebereikia.

Toks per aktyvumas virsta ligomis, nes audiniai ima storėti, kietėti, o ląstelių dauginimasis tampa chaotiškas. A. Golubevas parodo šeimyninį panašumą tarp teorijų, hipotalamas V. Dilmano darbuose veikia kaip pagrindinis reguliatorius, o „mTOR“ Blagosklonny tekstuose tampa tarsi jo molekuliniu atitikmeniu. Abiem atvejais senėjimas suprantamas kaip peraugusi funkcija.

Pamiršti geromokslo pamatai

A. Golubevas taip pat primena, kad daug dabartinių geromokslo temų buvo nagrinėtos V. Dilmano laboratorijoje dar sovietmečiu. Jis siejo metabolinį sindromą su vėžiu, kalbėjo apie atsparumą insulinui ir riebalų perteklių, bei apie imuninės sistemos silpnėjimą dėl medžiagų apykaitos sutrikimų. Tuo metu tai buvo drąsios ir toli į priekį žvelgiančios idėjos.

Dar vienas pavyzdys yra biguanidų, tokių kaip „metforminas“ ir „fenforminas“, svarstymas kaip galimų priešvėžinių ar senėjimą lėtinančių priemonių. Vėliau paaiškėjus, kad biguanidai ir rapamicinas dalinai veikia per „mTOR“ signalizaciją, susidarė konceptualus ratas, prasidėjęs nuo V. Dilmano ir užsibaigęs M. Blagosklonny. Kadangi nemaža dalis darbų buvo publikuota rusiškai ir menkai matoma Vakarų literatūrai, jie liko nepelnytai užmiršti.