Atskleista didžiausia Pompėjos paslaptis: po ugnikalnio išsiveržimo žmonės grįžo gyventi tarp griuvėsių

Tačiau naujausi archeologiniai tyrimai meta iššūkį šiam įsitikinimui. Mokslininkai rado įrodymų, kad po katastrofos kai kurie žmonės grįžo gyventi tarp griuvėsių. Šie atradimai pakeičia nusistovėjusį požiūrį į miestą, kurio istorija, pasirodo, nesibaigė vienu ugnikalnio sprogimu.

Naujosios kasinėjimų bangos atskleidė, kad Pompeja po išsiveržimo neišnyko iš karto. Miestas iš dalies atgijo, tačiau tai jau buvo visai kitokios struktūros vieta. Archeologai pabrėžia, kad tai buvo daugiau laikinas gyvenamasis plotas, panašus į stichinį pabėgėlių stovyklą. Pastatai buvo apgadinti, infrastruktūros beveik nebuvo, o gyvenimo sąlygos prilygo skurdui. Nepaisant to, žmonės vis tiek grįžo.

Vezuvijaus išsiveržimas, pasak mokslininkų, nužudė apie penkiolika iki dvidešimt procentų visų miesto gyventojų. Pagrindinė mirties priežastis buvo terminis šokas, kai virš miesto nusirito įkaitusių dujų ir pelenų srautas. Likusieji, jei išgyveno, bėgo kuo toliau. Tačiau ne visi jų pasitraukė visam laikui. 

Dalis gyventojų, neturėdami galimybių pradėti naujo gyvenimo kitur, grįžo į sugriuvusį miestą. Galbūt juos viliojo pažįstama aplinka, galbūt išlikusi viltis rasti ką nors vertingo po griuvėsiais, o gal tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.

Kartu su buvusiais gyventojais galėjo atvykti ir kiti žmonės, ieškantys stogo virš galvos ar galimybės pasinaudoti tuo, kas liko po nelaimės. Tai nebuvo klasikinis miesto atstatymas. Remiantis tyrimų duomenimis, gyvenvietė buvo neoficiali, neturėjo aiškios tvarkos, nebuvo centralizuoto tiekimo ar paslaugų. Tai buvo netvarkingas, trapus darinys tarp pelenų ir griuvėsių.

Kai kurie aukštesni buvusių pastatų aukštai vėl buvo naudojami gyvenimui, tačiau pirmieji aukštai buvo paversti sandėliais, dirbtuvėmis ar paprasčiausiomis patalpomis su krosnimis ir malūnais. Visa tai rodo ne miestui būdingą gyvybingumą, bet žmonių pastangas išgyventi ir prisitaikyti prie sunkiausių aplinkybių.

Kodėl šie faktai tiek metų buvo ignoruojami? Atsakymas slypi tame, kaip buvo vykdomi kasinėjimai ir kokios buvo tyrėjų prioritetinės kryptys. Istorinis susidomėjimas Pompeja visų pirma buvo nukreiptas į jos staigų žlugimą. Romantiška, tragiška miesto pražūties vizija, išlikusios freskos ir sustingę kasdienybės vaizdai užgožė subtilius ženklus, kurie rodė, kad mieste dar kurį laiką virė gyvenimas.

Ankstesnių kasinėjimų metu kai kurie gyvenimo pėdsakai buvo tiesiog nušluoti, nes siekta kuo greičiau pasiekti įspūdingus architektūros elementus ar meno kūrinius. Buvo skubama atidengti gražius mozaikų fragmentus ir sienų piešinius, o kartu prarandama tai, kas bylojo apie paprastų žmonių bandymus grįžti į savo namus, net jei jie jau nebeatitiko ankstesnio miesto vaizdo.

Šiandien Pompeja yra viena lankomiausių vietų visoje Italijoje, nusileidžianti tik Koliziejaus lankytojų skaičiumi. Praėjusiais metais ją aplankė daugiau nei keturi milijonai turistų. Nepaisant to, trečdalis šios vietovės vis dar yra po pelenų sluoksniu, ir kasinėjimai vis dar tęsiasi.

Nauji atradimai ne tik papildo žinias apie senovės miestą, bet ir leidžia naujai pažvelgti į žmogaus atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti. Pompejos istorija, pasirodo, tęsėsi ilgiau nei daugelis manė. Po griūties dar kurį laiką buvo gyvenama, dirbama ir tikriausiai tikėtasi, kad vieną dieną viskas grįš į savo vietas. Net jei to ir neįvyko, šis laikinas gyvenimas tarp griuvėsių dabar tampa svarbia miesto istorijos dalimi.