Po pelenais slypėjo sensacija: atskleista senovės betono paslaptis, kuri gali pakeisti šiuolaikines statybas

Po vulkaninių pelenų sluoksniu archeologai aptiko išskirtinai gerai išsilaikiusią, tarsi sustabdytą statybvietę. Joje rasti tvarkingai sukrauti medžiagų kalnai, įskaitant komponentus, iš kurių maišytas garsusis romėnų betonas. Šis betonas siejamas su tokiais statiniais kaip „Pantheon“, kurio milžiniškas kupolas iki šiol laikosi be papildomo sutvirtinimo.

Medžiagų mokslininkų analizė parodė, kad romėnai naudojo kitokią maišymo techniką nei manyta. Pasirodo, paslaptis slypi ne vien sudėtyje, bet ir procese, kuris duodavo betonui ypatingų savybių. Ši įžvalga keičia mūsų supratimą apie senovinę inžineriją.

Karštasis maišymas

Tyrėjai nustatė, kad romėnai praktikavo vadinamąjį karštąjį maišymą. Jie sausus ingredientus, vulkaninių pelenų mišinį „pozzolaną“ ir negesintas kalkes, maišydavo tiesiogiai, o tik vėliau įpildavo vandens. Vandeniui reaguojant su kalkėmis išsiskirdavo didelė šiluma.

Ši šiluma turėjo kelias svarbias pasekmes. Aukšta temperatūra leido susidaryti junginiams, kurie įprasto, vėsesnio maišymo metu neatsiranda. Be to, mišinys kietėdavo greičiau, todėl statybos galėjo vykti sparčiau ir patikimiau.

Savaiminis įtrūkimų gijimas

Karštasis maišymas palikdavo betone kalkių gabalėlius, tarsi mažus akmenukus. Būtent jie suteikė medžiagai gebėjimą taisytis pačiai. Kai betone atsirasdavo plyšys, jis dažniausiai plisdavo link šių kalkių sankaupų.

Į plyšį patekęs vanduo sureaguodavo su kalkėmis ir sudarydavo kalcio turtingą tirpalą. Jam išdžiūvus, susiformuodavo kalcio karbonatas, kuris užklijuodavo įtrūkimą. Taip plyšys sustodavo ir nebeplėsdavo žalos, net per labai ilgą laiką.

Vitruvijaus mįslė ir Pompėjos įrodymai

Ilgą laiką mokslininkus glumino tai, kad romėnų betono pavyzdžiai nesutapo su architekto Vitruvijaus aprašyta receptūra. Vitruvijus rašė, kad kalkes pirmiausia reikia gesinti vandeniu, o tik tada maišyti su pelenais. Tačiau toks būdas nepaaiškino kalkių gabalėlių, matomų tikruose mėginiuose.

Pompėjoje rasti sausi ir iš anksto sumaišyti medžiagų kalnai tapo lemiamu įrodymu. Izotopų analizė patvirtino, kad „pozzolana“, negesintos kalkės ir kalkių gabalėliai buvo paruošti kartu dar prieš pilant vandenį. Tai rodo, kad karštasis maišymas buvo reali ir plačiai taikyta praktika.

Ką tai reiškia šiandien?

Šis atradimas svarbus ne tik istorijai, bet ir šiuolaikinei statybai. Dabartinis betonas dažnai praranda tvirtumą per kelis dešimtmečius, o jo gamyba brangi aplinkai. Jei pavyktų padidinti patvarumą, būtų galima mažinti atliekas ir resursų švaistymą.

Mokslininkai pabrėžia, kad nereikia aklai kopijuoti romėnų recepto. Užtenka perimti kelias idėjas, pavyzdžiui, naudoti procesus, kurie sukuria savaiminio gijimo savybes. Tokiu būdu senovės patirtis gali tapti modernių, atsinaujinančių medžiagų pagrindu.