Prisijunkite
Grybavimo sezonas vos prasidėjo, o internete jau plinta „stebuklingi“ patarimai, kaip atskirti nuodingus grybus nuo valgomų. Vienas dažniausių mitų – svogūnas. Esą tereikia padėti jį šalia grybų, o jeigu patamsėja ar pakeičia kvapą – grybas pavojingas. Ar tikrai? Ar galima taip pasitikėti tokia improvizuota diagnostika?
Daugelis žmonių, ypač mėgėjai, griebiasi šio metodo kaip paskutinės vilties. Netikrumas miške, nenoras praleisti gardaus baravyko ar noras sužinoti per kelias minutes, ar laimikis saugus – suprantama. Tačiau šis metodas turi daugiau bendro su folkloru nei su mokslu. Kaip iš tiesų saugiai atskirti nuodingus grybus nuo valgomų, jei nenorite rizikuoti sveikata ar net gyvybe?
Pasirodo, kad būtent klaidingi įsitikinimai yra viena pagrindinių apsinuodijimų priežasčių. Netinkami atpažinimo būdai, neaiškios rūšys ar grybai dar tik dygstantys – viskas tampa rizikos veiksniu, kai pasikliaujama spėlionėmis, o ne žiniomis.
Ar svogūnas tikrai padeda atpažinti nuodingus grybus?
Internete vis dar galima rasti patarimų, kad svogūnas, įdėtas į puodą su grybais ar paliktas šalia jų, gali parodyti, ar šie yra pavojingi. Teigiama, kad jei svogūnas paruduoja, juoduoja arba pakeičia kvapą, jei grybai nuodingi. Skamba įtikinamai, bet ar tai veikia?
Deja, toks metodas neturi nieko bendro su mokslu. Svogūnas reaguoja į daugybę skirtingų junginių – ne tik į nuodingas medžiagas. Pavyzdžiui, sieros junginiai ar tam tikri fermentai natūraliai sukelia spalvos pokyčius. Tai nereiškia, kad šalia buvęs grybas yra pavojingas.
Taip pat ir kvapas – jei svogūnas negali užgožti grybo aromato, tai visai nereiškia, kad tas grybas nuodingas. Kitaip tariant – tokie pokyčiai yra normalūs ir nenurodo nieko apie grybo valgymą ar nuodingumą. Tai mitas, kuris su laiku tapo populiarus ir perduodamas iš lūpų į lūpas, tačiau jokio tikro pagrindo neturi.
Kaip iš tikrųjų atpažinti nuodingus grybus? Patarimai iš specialistų
Lietuvos higienos institutas, taip pat kaip ir kitų šalių sanitarinės tarnybos, pabrėžia vieną auksinę taisyklę: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be jokios abejonės. Ne „tikriausiai raudonviršis“, ne „panašus į ūkininko parodytą“, bet tik tikras, aiškiai atpažintas rūšies atstovas.
Verta turėti patikimą grybų atlasą ar išmaniąją programėlę, kuri padės identifikuoti rūšį. Tačiau net geriausios programos gali klysti – todėl pirmą kartą surastą rūšį geriau palikti, o ne tempti į puodą.
Naujokams rekomenduojama rinktis tik vamzdinius grybus: baravykus, raudonviršius, lepšius, kazlėkus. Šios rūšys pasižymi vamzdeliais po kepurėle, o tarp jų nėra mirtinai nuodingų. Tai geriausia pradžia ir saugiausia pasirinkimo zona.
Maži grybai – didelė rizika: kodėl verta laukti, kol grybas išauga
Vienas svarbiausių patarimų – vengti rinkti mažus, dar neišsiskleidusius grybus. Jie atrodo gražiai, bet tikroji problema slypi kitur: jiems trūksta aiškių rūšies požymių. Dėl to kyla painiava – nuodingas grybas gali atrodyti kaip visiškai valgomas.
Pavyzdžiui, žalsvoji musmirė – viena pavojingiausių rūšių Europoje – jauna labai panaši į pievagrybį. Klaidą galima padaryti vos per sekundę, o pasekmės truks visą gyvenimą. Specialistai pabrėžia: jei kyla bent menkiausia abejonė – grybo nelieskite.
Saugumas grybaujant priklauso ne nuo pasakų apie svogūnus ar sidabrinius šaukštus, bet nuo žinių ir atsargumo. Grybai – gardus ir vertingas maisto šaltinis, bet tik tada, kai žinome, ką valgome.
Niekada nepasikliaukite kvapais, spalvomis ar liaudiškais triukais. Mokykitės iš patikimų šaltinių, konsultuokitės su patyrusiais grybautojais, naudokitės šiuolaikinėmis priemonėmis ir svarbiausia – jei nesate tikri, neimkite. Geriau grįžti iš miško su tuščiu krepšiu, nei su pasekmėmis visam gyvenimui.
Rekomenduojame perskaityti
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti