Punktualumo mitas pabiro į šipulius: tai tapo chaoso simboliu, ar Vokietija vis dar gali vadintis inžinerijos šalimi?

Vėlavimai tapo įprastu reiškiniu, infrastruktūra smarkiai nusidėvėjusi, o keleivių pasitikėjimas mažėja. Vokietijos spauda ir tarptautiniai šaltiniai vis dažniau kelia klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad toks gerai veikiantis mechanizmas taip išsiderino.

Dešimtmečius trunkantis patikimumas dabar tampa praeities prisiminimu. Vietoj kadaise įprasto punktualumo, keleiviai vis dažniau susiduria su vėluojančiais traukiniais, netikėtais persėdimais, uždarytomis linijomis ir perpildytais bėgiais. Žmonės, įpratę prie tvarkos, ima atvirai sakyti, kad sistema nebeveikia. Ši krizė yra ne tik praktinė, bet ir įvaizdinė. 

Šalis, kuri didžiavosi savo inžineriniu tikslumu, dabar susiduria su reputacijos iššūkiais. Statistiniai duomenys atskleidžia problemos mastą. Vos 56 procentai tolimųjų reisų traukinių liepos mėnesį pasiekė tikslą per šešias minutes nuo numatyto laiko, o tai dar laikoma punktualumu pagal Deutsche Bahn vidinius kriterijus. 

Palyginimui, devintojo dešimtmečio pabaigoje šis rodiklis siekė net 85 procentus. Toks kritimas rodo ne vienkartinius sutrikimus, o ilgalaikę degradaciją. 

Prastėjantis aptarnavimas paveikė ir tarptautinius ryšius, pavyzdžiui, Šveicarija nuo balandžio pabaigos nustojo priiminėti kai kuriuos vėluojančius traukinius iš Vokietijos, nes jie trikdo vietinį eismą. Dabar keleiviai turi persėsti į punktualesnius šveicariškus traukinius, tokius, kokius anksčiau priminė Deutsche Bahn.

Specialistai sutaria, kad dabartinė krizė nėra atsitiktinė. Tai sisteminė gedimo situacija, kurios šaknys slypi kelis dešimtmečius trukusiame infrastruktūros nefinansavime. Ekspertai tvirtina, kad geležinkelių infrastruktūra buvo nuolat apleidžiama, kol pasiekė kritinį tašką, kai dalykai paprasčiausiai nustojo veikti. Dėl to net 80 procentų vėlavimų dabar kyla dėl perpildytų ir pasenusios būklės bėgių, senų signalizacijos sistemų ir susidėvėjusių stočių.

Pats Deutsche Bahn pripažįsta, kad situacija bloga. Įmonė tvirtina intensyviai vykdanti remonto darbus, tačiau jie sukelia papildomų nepatogumų keleiviams. Pavyzdžiui, viena svarbiausių šalies geležinkelio linijų tarp Berlyno ir Hamburgo buvo visiškai uždaryta devyniems mėnesiams nuo rugpjūčio pradžios. 

Iki šiol šiuo maršrutu kasdien važiuodavo daugiau kaip keturi šimtai penkiasdešimt traukinių, veždami apie trisdešimt tūkstančių keleivių. Dabar kelionės trukmė pailgėjo nuo dviejų iki trijų valandų, o mažesni miesteliai liko be jokių geležinkelio ryšių.

Vasaros pradžioje įvyko ir incidentas, iliustruojantis infrastruktūros problemas. Traukinys iš Austrijos į Hamburgą sugedo tunelyje netoli Vienos. Keleiviai šešias valandas praleido be elektros, apšvietimo ir oro kondicionavimo, kol juos išgelbėjo pagalbos tarnybos.

Atsiliepdama į gilėjančią krizę, Vokietijos vyriausybė paskelbė apie rekordinio masto investicijas. Kitų metų biudžete infrastruktūros gerinimui numatyta dvidešimt penki milijardai dolerių, iš kurių dešimt milijardų bus skirta iš naujo infrastruktūrinio ir klimatinio fondo, kurio bendra vertė siekia penkis šimtus septyniasdešimt septynis milijardus. Iki 2029 metų bendra investicijų suma turėtų viršyti šimtą šešiolika milijardų. Tai dalis didesnio strateginio plano, susijusio ir su įsipareigojimais NATO, ir su kitais ekonomikos modernizavimo projektais.

Transporto ministras viešai pareiškė, kad geležinkelių patikimumas turi pastebimai pagerėti. Tačiau keleiviai žiūri į tai atsargiai, nes jiems svarbiausi ne skaičiai ar pažadai, o reali kelionės patirtis. Vienas bankininkas iš Diuseldorfo pasakojo, kad kelionė, turėjusi trukti keturiasdešimt penkias minutes, užsitęsė iki dviejų valandų. Kitas keleivis, septyniasdešimt dviejų metų pensininkas, laukdamas traukinio į Berlyną pareiškė, jog visi puikiai žino, kad jei infrastruktūra neprižiūrima, tai padėtis tik blogėja.

Tuo metu jaunesni keleiviai išmoko nebeplanuoti nieko svarbaus atvykimo dieną. Dvi moterys, keliavusios iš Kelno į Rostoką, nepasiekė jungtinio traukinio Berlyne dėl vėlavimų. Viena jų juokavo, kad artimieji jau iš anksto planuoja papildomas dvi valandas prie pradinio atvykimo laiko. Kai kurios kelionės vėlavo net keturias valandas.

Deutsche Bahn teigia, kad iki 2025 metų tikisi pasiekti šešiasdešimt penkių procentų punktualumo lygį, o iki 2027 metų, nuo septyniasdešimt penkių iki aštuoniasdešimt penkių procentų. Nors tai būtų pagerėjimas, šie skaičiai vis tiek yra labai toli nuo senųjų standartų. 

Vokietijos geležinkelių krizė tapo ne tik infrastruktūros, bet ir reputacijos bei ekonomikos iššūkiu. Šalyje, kurioje tvarka ir efektyvumas yra nacionalinės tapatybės dalis, nebesilaikantys tvarkaraščiai atspindi gilesnes struktūrines problemas, su kuriomis šiandien susiduria ne tik geležinkeliai, bet ir visa valstybės sistema.