Kainų realybė Lietuvoje tampa košmaru: šalies gyventojų laukia sunkūs sprendimai, o kainų kilimas tik įsibėgėja

Skamba kaip hiperbolė, bet tokia yra realybė dešimtims tūkstančių šeimų visoje Lietuvoje. Ypač tų, kurios gyvena tik iš pensijų, socialinių pašalpų ar minimalaus atlygio. Daugeliui žmonių maisto pirkimas tampa ne pasirinkimu, o strateginiu planavimu.

Savaitgaliais dalis šeimų lankosi turgeliuose ne dėl to, kad tai būtų madinga, bet todėl, kad ten gali gauti pigesnių, neretai besibaigiančio galiojimo produktų. Vis dažnesni tapo ir apsilankymai „Maisto banko“ punktuose, kurie dar prieš kelerius metus buvo laikomi kraštutinio nepritekliaus simboliu.

Vidutiniai skaičiai slepia individualias dramas

Kai sakoma, kad atlyginimai kyla, reikia klausti – kieno? Didmiesčių IT specialistų ar regionų darbininkų? Reali padėtis rodo, kad nors nominalūs skaičiai didėja, pinigų perkamumas neretai stovi vietoje. Arba net mažėja. 

Jeigu žmogus ir gauna daugiau, tačiau už tą pačią sumą nebegali nusipirkti to paties maisto, tai reiškia tik viena – jo gyvenimo kokybė negerėja. Dar blogiau kai augančios kainos ima slėgti ne tik per piniginę, bet ir per sveikatą. 

Nuo pigesnio, bet mažiau vertingo maisto prasideda nuovargis, virškinimo problemos, imuniteto silpnėjimas. Ir tada reikia dar vieno pasirinkimo – maistas ar vaistai? Žmogus, priverstas nuolat skaičiuoti, ilgainiui nebeieško sprendimų – jis prisitaiko. 

Bet šis prisitaikymas neturi nieko bendro su gerove. Tai tylus, kasdienis nuovargis.

Politiniai sprendimai, kurių vis dar laukiama

Nors šalies ekonomika formaliai auga, paprasto žmogaus gyvenime tai dažnai nesimato. Kylančios išlaidos būstui, komunalinėms paslaugoms, transportui ir būtiniausiems produktams neleidžia pajusti augimo naudos. 

Kiek dar reikės laukti, kol viešoji politika atsigręš į tuos, kurie kasdien gyvena nuo vieno euro iki kito? Galbūt reikėtų kalbėti ne tik apie MMA augimą, bet ir apie tai, kaip užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį visiems. 

Kaip subalansuoti kainodarą taip, kad būtinos prekės nebūtų tapusios „prabangos preke“. Kada bus vertinamas ne tik BVP augimas, bet ir realus piliečio galėjimas oriai gyventi?

Regioninė atskirtis tampa pavojinga

Kita skaudi tema yra regionų atotrūkis. Kol Vilniuje ar Kaune dar galima rasti papildomų galimybių, darbo vietų ar pagalbos formų, rajonuose situacija vis dar liūdna. Kai kuriuose miesteliuose vienintelis darbas – viešųjų darbų programa ar trumpalaikės užduotys už minimumą. 

Jei maisto kaina Vilniuje ir kaime tokia pati, bet pajamos skiriasi du ar tris kartus, koks tai socialinis teisingumas?

Tai ne tik ekonominė, bet ir demografinė problema. Jauni žmonės bėga iš provincijos, ne todėl, kad ten nepatogu gyventi, o todėl, kad neįmanoma pragyventi. Jei valstybė nesugebės atkurti bent minimalios gyvenimo kokybės regionuose, tai taps negrįžtamu procesu.

Pasitikėjimo stygius – didesnė problema nei bet kokia infliacija

Kai žmonės nebetiki, kad kažkas pasikeis, tai pavojingesnė būsena nei pati infliacija. Net augančios kainos yra suvokiamos, jei žinai, kad padėtis taisysis. Bet kai vienintelė žinia – dar vienas centų šuolis be paaiškinimo, kai valdžia aiškina apie skaičių augimą, bet žmogus ant stalo mato tik mažėjantį kiekį, iš to gimsta pyktis. 

Ir šis pyktis netrukus gali būti nukreiptas ten, kur buvo per krizę – į institucijas, sprendimų priėmėjus, politikus.

Prognozė: ateinančiais metais – spaudimas nesumažės

Maisto kainos Lietuvoje artimiausiu metu tikėtina nekris. Nors žaliavų kainos tarptautinėse rinkose stabilizavosi, vidaus veiksniai, tokie kaip darbo jėgos brangimas, energetinių kaštų lygis, mokesčių pokyčiai, ir toliau darys spaudimą kainoms augti. 

Prekybininkai viešai kalba apie artėjantį dar vieną bangavimą – kainų korekciją aukštyn. Didelė tikimybė, kad gyventojų perkamoji galia stagnuos, vieniems atrodys, kad algos kyla, tačiau reali galimybė nusipirkti – ne. 

O tai reiškia ne ką kita, kaip toliau gilėjančią socialinę atskirtį. Dar didesnį poreikį socialinei pagalbai, dar daugiau eilinių gyventojų, kurie tyliai kęs. Kol pavargs. Ir pradės reikalauti ne tik nuolaidų prekybos centruose, bet ir tikros politikos.

Lietuviai išmoko taupyti, prisitaikyti ir net „apsimesti“, kad nieko blogo nevyksta. Bet ilgai taip tęstis negali. Jei dabar nebus priimti sprendimai, kurie stabilizuotų kainų lygį, stiprintų žmonių perkamąją galią ir mažintų atskirtį, artimiausiais metais Lietuvoje augs ne tik infliacija, bet ir nusivylimas.