Stulbinantys pokyčiai: kaip per 100 metų socialinis draudimas ir „Sodra“ pakeitė lietuvių gyvenimus?

Lietuvoje socialinis draudimas oficialiai pradėtas kurti 1926 metais, kai prezidentas Aleksandras Stulginskis pasirašė įstatymą dėl Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos steigimo. Tai buvo institucija, atsakinga už ligonių kasų kūrimą, socialinės globos organizavimą, našlaičių ir senelių prieglaudų priežiūrą. Nors nepriklausomybė paskelbta dar 1918 metais, tik nuo 1926-ųjų sistema įgavo formalų pagrindą. Ši data laikoma oficialia socialinio draudimo darbuotojų profesine diena.

Tarpukario Lietuvoje svarbiausia draudimo forma buvo ligos draudimas. Ligonių kasos pradėtos steigti 1928 metų pabaigoje, ir jų greitai įkurtos šešiolika, iš kurių dalis buvo priskirtos konkrečioms įmonėms ir įstaigoms, o kita dalis veikė teritoriniu principu. Šių kasų veikla buvo orientuota į valstybės, savivaldybių ir privačių struktūrų darbuotojus. Žemės ūkio darbininkai ir aukštesnes pajamas gaunantys specialistai – o jų buvo didžioji dalis gyventojų – tuo metu nebuvo draudžiami.

Draudimas apėmė gydymo paslaugas, ligos, laidojimo, motinystės bei žindymo pašalpas. Įmokos siekė 3 proc. nuo atlyginimo, o jų pasiskirstymas tarp darbdavio ir darbuotojo keitėsi bėgant metams. Ligos pašalpa buvo skaičiuojama individualiai, atsižvelgiant į šeimos situaciją. Iki Antrojo pasaulinio karo spėta įvesti ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe, tačiau pensijų sistema taip ir nebuvo įgyvendinta – ji liko tik atskiroms privilegijuotoms grupėms.

Sovietmečiu socialinis draudimas buvo centralizuotas ir visiems vienodas. Draudimas buvo vykdomas valstybės lėšomis, darbuotojai iš savo atlyginimo nemokėjo nieko, o įmokas už juos mokėjo įmonės. Visos lėšos buvo surenkamos į bendrą TSRS socialinio draudimo biudžetą. Lietuva nuosavo biudžeto neturėjo – viskas buvo valstybinio aparato dalis. Profesinės sąjungos tapo pagrindinėmis institucijomis, kurios tvarkė socialinio draudimo klausimus: jos valdė ir poilsio namus, ir sanatorijas, ir kultūros centrus.

Išmokos buvo diferencijuotos pagal darbo stažą, narystę profsąjungoje ir net priklausymą tam tikrai darbuotojų grupei. Nedarbingumo, nėštumo, gimdymo, vaikų gimimo ar laidojimo pašalpos buvo apskaičiuojamos pagal sudėtingas schemas. Pensijų sistema taip pat turėjo daug lygių, o pensijos buvo skiriamos net ir asmenims, turėjusiems tam tikrą „nusipelnymą“. Viskas buvo grindžiama nuostata, kad valstybė rūpinasi kiekvienu, bet iš tiesų daug kas priklausė nuo to, kam priklausai.

Perestroikos laikotarpiu tapo akivaizdu, kad sistema tampa nepakeliama. 1990 metais „centras“ planavo Lietuvai net 420 milijonų rublių deficitą socialinėms reikmėms, o tai buvo ženklas, kad sistema griūva.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva pradėjo formuoti savarankišką socialinio draudimo sistemą. 1990 metų vasario 13 dieną Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo iš profesinių sąjungų socialinis draudimas buvo perduotas valstybei. Kovo 15 dieną buvo įkurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuri vėliau imta vadinti trumpai – „Sodra“. Šis pavadinimas, kaip pasakojama, buvo pirmojo vadovo Evaldo Kliučinsko idėja.

1991 metais buvo priimtas svarbiausias dokumentas – Socialinio draudimo įstatymas, kuris ne tik apibrėžė draudimo rūšis, bet ir nustatė finansavimo šaltinius bei tvarką. Tų pačių metų lapkritį „Sodra“ buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją, o 1992 metais kovo 23 diena paskelbta oficialia socialinio draudimo diena.

Po keleto metų Lietuvoje prasidėjo pensijų reforma. Nuo 1995 metų pradėtas taikyti naujas pensijų įstatymas, kuris keitė dar 1956 metais priimtą sovietinį reguliavimą. Pagal naująją sistemą buvo įvesta pensijų indeksavimo tvarka, o visų senjorų pensijos buvo perskaičiuotos taikant nemažinimo taisyklę. Tai kainavo papildomus šimtus milijonų litų, o „Sodra“ tuo laikotarpiu susidūrė su rimtais finansiniais iššūkiais.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau buvo įgyvendinti tarptautiniai projektai, tokie kaip „Phare“ programa, padėję kurti šiuolaikinę sistemą. 1997 metais iš „Sodros“ buvo atskirta sveikatos draudimo funkcija, ji perduota ligonių kasoms. Netrukus buvo priimtas įstatymas dėl privačių pensijų fondų, o 2000 metais įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

2004 metais startavo ilgai ruošta pensijų kaupimo reforma. Gyventojai galėjo nukreipti dalį savo įmokų į pensijų fondus, o per pirmąjį reformos etapą sutartis pasirašė daugiau kaip keturis šimtus tūkstančių žmonių. Šis žingsnis žymėjo naują etapą – asmeninę atsakomybę už ateitį ir socialinį stabilumą, grįstą ne tik valstybe, bet ir pačių gyventojų sprendimais.