Žvilgsnis į 2026 metus: pasibaigus Europos Sąjungos pinigų dalyboms, Lietuvos lauks šaltas dušas?

Šiame atsigavimo procese išryškėjo esminiai skirtumai tarp Baltijos šalių, kurie 2026-aisiais gali tapti dar ryškesni. Lietuva šiuo metu yra lyderė tarp Baltijos valstybių, tačiau 2026 m. teks priimti sprendimus, kurie gali gerokai pakreipti šalies ateitį į vieną ar kitą pusę.

Baltijos šalių lenktynės: Lietuva veržiasi į priekį ir tai nėra laikina

Trečiojo ketvirčio duomenys rodo aiškią tendenciją: Latvijos ekonomika augo 2,5 proc., Lietuvos – 1,7 proc., o Estijos – vos 0,9 proc. Žvelgiant retrospektyviai, Estijos ir Latvijos atsigavimas buvo beveik perpus lėtesnis, nei prognozuota 2024 m. rudenį, o Lietuva judėjo pagal planą.

Europos Komisija 2026-iesiems prognozuoja, kad Lietuva išlaikys lyderystę su 3 proc. augimu (palyginti su 2,1 proc. Estijoje ir 1,7 proc. Latvijoje). Kodėl matome tokią atskirtį?

Tai nėra tik laikinas svyravimas. Lietuva įgijo išskirtinių struktūrinių pranašumų:

1. Diversifikacija ir masto ekonomika. Lietuva turi naftos perdirbimo sektorių – svarbią eksporto šaką, kurios kaimynai neturi. Dar akivaizdesnis skirtumas matomas transporto sektoriuje: Lietuvoje čia dirba apie 150 tūkst. žmonių, Estijoje – vos per 20 tūkst. Pridėtinė vertė transporto sektoriuje Lietuvoje siekia 4,7 mlrd. eurų, kai Estijoje – tik 0,5 mlrd. eurų. Panaši situacija ir pieno pramonėje, kur Lietuvos perdirbėjai yra 3–4 kartus didesni už Estijos.
2. Prekybos partnerių kaita. Estija per daug priklausoma nuo Šiaurės šalių, kurių ekonomikos pastaruoju metu stringa. Tuo metu Lietuva sėkmingai išnaudojo sparčiai augusią Lenkijos rinką.
3. Regioninė politika. Sprendimas Lietuvoje sukurti atskirus NUTS-2 regionus leidžia efektyviau nukreipti Europos Sąjungos (ES) paramą už sostinės ribų. Valstybė padalijama į vidutinio dydžio regionus, kad būtų galima sąžiningai paskirstyti paramą. Toks teritorinis suskirstymas leidžia europinius pinigus dalinti sąžiningiau: ten, kur to labiausiai reikia, o ne ten, kur prasideda ar baigiasi tam tikros savivaldybės geografinės ribos. Estija ir Latvija šia galimybe nepasinaudojo.

Be to, 2026-aisiais Lietuvos augimą papildomai skatins II pakopos pensijų reforma, kuri įlies lėšų į vartojimo rinką. Nors rizika visada egzistuoja, atrodo, 2026-ieji Lietuvai bus sėkmingesni nei Latvijai ir Estijai, panašiai kaip ir 2025-ieji.

Lietuvos darbo rinka – pigios darbo jėgos spąstuose?

Padėtis Lietuvos darbo rinkoje atrodo gana stabili: 2025 m. lapkritį bedarbių buvo 2 proc. mažiau nei tuo pat metu pernai, o nedarbo lygis siekia 8,2 proc. Nors natūralusis Lietuvos nedarbo lygis yra vertinamas apie 6–7 proc., dažniau kalbama apie darbuotojų trūkumą, o ne apie aukštą nedarbo lygį.

Lietuva susiduria su nemažu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu (apie 150 tūkst. darbuotojų). Nors jie trumpuoju laikotarpiu užpildo laisvas darbo vietas, tai nėra tvarus demografinės krizės sprendimas. Istorija rodo, kad jau antroje migrantų kartoje gimstamumas pasiekia vietinį lygį (pavyzdžiui, Estijoje rusakalbių gimstamumas šiandien net mažesnis nei vietinių estų).

Dar didesnė rizika – pigaus darbo užmokesčio spąstai. Kai verslas gali samdyti pigią darbo jėgą, mažėja motyvacija investuoti į skaitmenizaciją, automatizaciją ir produktyvumo didinimą. Tai gali stabdyti Lietuvos pramonės transformaciją į aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką. Pagalvokite: kam pirkti traktorius, jeigu penki darbuotojai, kainuojantys mažiau, gali atlikti tą patį? Tai galioja visoms rinkoms, ne tik žemės ūkiui.

Šios problemos nebuvo labai ryškios 2025 m., tačiau tendencijos vis labiau matomos – tiek Lietuva, tiek kitos valstybės aktyviau koncentruojasi į aukštos kvalifikacijos darbuotojų reikalaujančias rinkas, todėl konkurencija dėl kvalifikuotų specialistų augs, o štai konkurencingumo Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, šiuo metu tikrai trūksta.

Lietuvos biudžeto laukia pokyčiai

Artėja ir dar viena problema – Lietuvos Vyriausybei jau dabar reikia strategijos kitam ES biudžeto periodui. Kyla realūs klausimai: ar Lietuva taps ES išlaikytoja, t. y. mokėtoja (angl. net payer)? Kaip perimti finansavimą sričių, kurios šiandien gyvuoja tik dėl ES pinigų?

Iki šiol Lietuva ES kontekste buvo suvokiama kaip „besivejančioji ekonomika“, kuriai reikia paramos, tačiau sėkmingas augimas kuria naują dilemą: Lietuva tampa per turtinga, kad gautų didžiulę paramą, bet galbūt dar nepakankamai turtinga, kad taptų donore.

NUTS-2 padalijimas padės, bet to nepakaks – reikia aiškaus plano, kaip išlaidas perkelti į nacionalinį biudžetą. Jei 2028–2034 m. finansinėje perspektyvoje Lietuva bus traktuojama kaip šalis, pasiekusi ES vidurkį, Sanglaudos lėšų srautas, kuris istoriškai sudarė didelę dalį valstybės investicijų biudžeto, gali smarkiai sumažėti, o įmoka į ES biudžetą – išaugti. Laiko iki 2028 m. liko ne tiek ir daug.

Europos marginalizacija ir D. Trumpo šešėlis Lietuvos (dar) nestabdo

Pasauliniu mastu 2025-ieji pateikė ir netikėtumų. Donaldo Trumpo muitų poveikis pasaulio ekonomikai pasirodė esąs mažesnis, nei manyta. Tačiau tai neturėtų raminti. Didžiausią nerimą kelia tai, kad Europa vis labiau marginalizuojama tiek ekonomiškai, tiek politiškai.

Technologijų lenktynėse Kinija ir JAV jau seniai priekyje, o Europos konkurencingumas mažėja. Politiškai matome situacijas, kai JAV derasi su rusija, o ES, sprendžiant geopolitinius klausimus, tarsi lieka už durų. Kadangi esame ES dalis, Bendrijos silpnumas yra ir mūsų silpnumas.

Nors tiesioginis šių įvykių poveikis Baltijos šalims gali būti nedidelis, mus tai pasieks per prekybos grandines. Jei kenčia Vokietija, pagrindinė Lenkijos, Švedijos ir Suomijos partnerė, netiesioginį smūgį pajusime ir mes.

Nepaisant to, 2026-ieji Lietuvai žada būti sėkmingesni nei kaimynams. Turime diversifikuotą pramonę, augančius prekybos partnerius ir laiku priimtus sprendimus. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtina neįklimpti į pigios darbo jėgos iliuziją ir ruoštis laikotarpiui, kai Europos pinigų upė nebebus tokia srauni, o pati Europa turės iš naujo išsikovoti vietą po saule.