Prisijunkite
Jeigu kada nors pagaunate savo šunį kruopščiai kišantį brangų skanėstą po pagalve, užsofos plyšyje ar įkapiantį jį kiemo žemėje, greičiausiai susimąstote: ar jis tam ruošiasi pasaulio pabaigai? Šis vaizdas atrodo lyg iš komiško filmo, tačiau tikroji priežastis turi kur kas gilesnes šaknis nei galima pagalvoti. Šiuolaikiniai keturkojai, kad ir kaip būtų ištikimi, socialūs ir pripratę prie savo minkštų guolių, vis dar nešiojasi tūkstančių metų senumo instinktus. O vienas ryškiausių jų — troškimas slėpti vertingus daiktus ateičiai.
Mokslininkai šį elgesį vadina kaupimu arba caching – tai strategija, kai gyvūnai paslepia maistą vėlesniam laikui. Šis reiškinys būdingas daugeliui rūšių: voverės slepia riešutus, krankliai užkasa likučius, o laukiniai žinduoliai, tokie kaip vilkai ar lapės, išskaido maisto atsargas skirtingose vietose. Šunys perėmė būtent pastarąjį modelį – sklaidomą kaupimą, kai sukuriama daug mažų slėptuvių, kad praradus vieną, kitos išliktų saugios.
Tokio elgesio šaknys glūdi jų protėvių gyvenime. Laukiniai šunys medžiojo, o maisto atsiradimas buvo nenuspėjamas ir retkarčiais net pavojingas procesas. Todėl bet kokie rasti likučiai buvo slepiami, kad būtų galima sugrįžti prie jų, kai maisto šaltiniai vėl išseks. Šiandien šunys nebemedžioja ir jų maisto atsargos – visiškai jūsų rankose, tačiau instinktas išlieka toks pat stiprus.
Įdomiausia tai, kad šunys geba prisiminti savo slėptuvių vietas ne tik dėl uoslės. Jie naudoja ir erdvinę atmintį, stebėdami aplinką ir išmokdami konkrečių namų ar kiemo taškų, kurie atrodo tinkami slėpimui.
Vienas dažniausiai pasitaikančių žmonių klausimų – ar šuo slepia daiktus todėl, kad nerimauja dėl maisto ateityje? Atsakymas paprastas: ne. Šiuolaikiniai naminiai šunys nesitiki bado dienų ir nekaupia atsargų racionaliai kaip žmonės. Jie vadovaujasi ne mintimi, o seniai įsišaknijusiu instinktu.
Vis dėlto yra išimčių. Gyvūnai, kurie yra patyrę stresą, maisto trūkumą ar gyvenę gatvėje, gali slėpti daugiau. Tai jiems tampa ne tik instinktu, bet ir savotišku emociniu saugikliu, padedančiu įveikti ankstesnę patirtį. Taip pat pastebima, kad daugiau slepia veislės, istoriškai kurtos medžioklei – pavyzdžiui, terjerai ar skalikai.
Daugeliu atvejų šuns noras kažką paslėpti yra visiškai normalus. Tačiau kartais tai gali sukelti rūpesčių: šuo paniškai saugo savo slėptuvę, pradeda urgzti prie žmonių ar kitų gyvūnų, o galbūt užkasa tiek daug, kad nuolat drasko jūsų kiemą.
Tokiose situacijose verta sustoti ir pagalvoti – ar šuns poreikiai tikrai patenkinami? Neretai problemos kyla ne iš pačio slėpimo, o iš nuobodulio, per mažo aktyvumo, emocinės įtampos ar per mažo saugumo jausmo. Šunys neturi žodžių, tad jų elgesys tampa pagrindiniu būdu komunikuoti, kad kažkas jiems netinka.
Todėl pirmasis žingsnis – kritiškai įvertinti kasdienę aplinką:
Ar šuo gauna pakankamai fizinio krūvio?
Ar turi socialinio kontakto su žmonėmis ir kitais gyvūnais?
Ar yra galimybių patenkinti natūralius tyrinėjimo ir problemų sprendimo poreikius?
Vienas veiksmingiausių būdų – suteikti šuniui alternatyvas, leidžiančias saugiai ir kontroliuojamai išlieti savo instinktus. Tam puikiai tinka interaktyvūs maisto žaislai, snuffle kilimėliai, lėto ėdimo galvosūkiai. Juose jūs paslepiate skanėstus, o šuo turi juos surasti – tai imituoja natūralų foraginimo procesą ir labai sumažina norą ieškoti „slėptuvių“ namuose ar kieme.
Tokie užsiėmimai mažina nuobodulį, nerimą ir padeda šuniui išlieti energiją ne griaunant, o koncentruojantis ties užduotimi. Tai dažnai būna net veiksmingiau nei ilgas pasivaikščiojimas, nes dirba ne tik kūnas, bet ir protas.
Jeigu problema susijusi su resurso saugojimu – tarkime, šuo urgzdamas gina savo žaislus ar maistą – svarbiausia yra saugumas. Galite užtikrinti, kad namuose būtų daugiau žaislų nei šunų, kad nebūtų konkurencijos. Multi-šunų namuose geriau maitinti juos atskirtus laikinais barjerais – už durų, vartelių ar atskirose zonose.
Esant rimtesniems iššūkiams, visada verta kreiptis į veterinarą, kuris gali rekomenduoti gyvūnų elgsenos specialistą. Probleminis elgesys dažnai yra sprendžiamas kur kas lengviau, nei atrodo, jei pagalba suteikiama laiku.
Kitą kartą, kai pamatysite savo šunį kantriai stumiantį skanėstą po antklode ar kasantį duobę kieme, prisiminkite: jis nelaukia bado žiemos ir nesipriešina jūsų pasirinktam skanėstui. Tai tiesiog gyvas priminimas, kad po visais mūsų mylimų šunų žaismingais ir naminiais bruožais vis dar slypi laukinis protėvis, kurio instinktai nepranyko net po tūkstančių metų draugystės su žmogumi.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.