NASA atrado mėnulio dulkes Marse: tai keičia viską, ką mes manėme apie Raudonąją planetą

Šiuos taškelius aptiko marsaeigis „Perseverance“, važiuojantis per kraterį nuo 2021 metų. Iš arti tai pasirodė esant balta, aliuminiu turtinga kaolinitinė molio uoliena. Žemėje tokia medžiaga susidaro, kai smarkūs lietūs per ilgą laiką išplauna kitus mineralus ir palieka gryną molį.

Todėl kaolinito radiniai Marse keičia supratimą apie senąjį planetos klimatą. Jie liudija apie daugiau vandens ir šiltesnes sąlygas, kurios šiandien atrodo neįmanomos. Atradimas padeda aiškinti, kaip Marsas virto dabartiniu šaltu ir sausu pasauliu.

Retas mineralas ir jo reikšmė

Planetologai pabrėžia, kad kaolinitą Marse sudaryti labai sunku, nes tam reikia nuolatinio vandens kiekio. Tai reiškia, kad senovėje čia galėjo ilgai lyti, panašiai kaip Žemės atogrąžose. Tokios sąlygos rodo šiltesnį ir drėgnesnį laikotarpį, trukusį labai ilgai.

Tyrėjų komanda, vadovaujama Adriano Brozo, palygino kaolinito savybes su Žemės pavyzdžiais. „SuperCam“ ir „Mastcam Z“ instrumentai atskleidė panašumus tarp Marso akmenėlių ir molio iš lietingų regionų. Tai stiprina mintį, kad kaolinitas atsirado dėl lietaus, o ne trumpalaikių vandens epizodų.

Kaip uolienos atsidūrė krateryje?

Įdomu tai, kad šviesios uolienos pasirodo marsaeigio kelyje, nors netoliese nematyti aiškaus jų šaltinio. Jezero krateris kadaise turėjo didelį ežerą ir upę, sukūrusią deltą. Todėl svarstoma, kad kaolinitą į kraterį galėjo atnešti vandens srautai.

Kita galimybė yra smūgio scenarijus, kai meteoritas išsviedė medžiagą iš kitų vietų ir ji pasklido kraterio dugne. Kol kas nėra vieno atsakymo, nes dideli kaolinito iškyšuliai matomi tik iš orbitos. Iki jų nuvykus, maži akmenys lieka vienintelis tiesioginis įrodymas.

Žemės analogai ir cheminiai skirtumai

A. Brozas lygino Marso mėginius su uolienomis iš Kalifornijos ir Pietų Afrikos, o jų sudėtis pasirodė artima. Todėl Žemė tampa patikimu modeliu senovinę aplinką Marse aiškinimui. Tokie analogai leidžia atsekti, kokiomis sąlygomis molis formavosi.

Mokslininkai tikrino ir versiją, kad kaolinitas galėjo atsirasti hidroterminėse sistemose, kai karštas vanduo išplauna uolienas. Tačiau toks procesas palieka kitokį cheminį parašą nei lietaus sukeltas išplovimas. Turimi duomenys labiau atitiko lietingą, ilgalaikį scenarijų.

Ką tai reiškia gyvybės paieškoms?

Kaolinitas veikia kaip laiko kapsulė, sauganti informaciją apie aplinką prieš milijardus metų. Jei jis susidarė dėl nuolatinio lietaus, tai rodo stabilų vandens ciklą ir galimai atogrąžinį klimatą. Tokia aplinka būtų buvusi daug palankesnė gyvybei nei dabartinis Marsas.

Kadangi visa gyvybė naudoja vandenį, šie radiniai sustiprina viltį, jog senovėje planetoje galėjo klestėti mikroorganizmai. Net jei gyvybė niekada neatsirado, drėgnos ir šiltos sąlygos parodo, kad Marsas ilgą laiką buvo potencialiai gyvenamas. Tolimesni tyrimai gali atskleisti, kur slypi šių šviesių uolienų kilmė.