Prisijunkite
Paskelbė
Lina Snarskienė
Paskelbta
Balandžio 11 diena nėra tiesiog dar viena diena kalendoriuje. Ji pažymėta tylos, atminties ir labai sunkaus, bet būtino prisiminimo ženklu. Tai Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena, kuri skirta pagerbti tuos, kurie patyrė vieną žiauriausių skyrių žmonijos istorijoje, ir priminti, ką reiškia moralinis žlugimas, kai žmogaus gyvybė tampa bevertė.
1945 metų balandžio 11 dieną amerikiečių kariai pasiekė Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Tai nebuvo pirmoji išlaisvinta stovykla, bet viena iš pirmųjų, kurią nufilmavo, dokumentavo ir parodė pasauliui.
Tai, ką ten pamatė, buvo sunkiai suvokiama net patyrusiems kareiviams: išbadėję žmonės, sužaloti kūnai, akys, kurių žvilgsnis liko įstrigęs tarp gyvybės ir mirties.
Stovyklų realybė: kai sistema naikino žmogų
Koncentracijos stovyklos yra ne vien tik Holokausto simboliai. Jos tapo visos totalitarinės logikos pavyzdžiu – logikos, kuri dehumanizavo, pavertė žmones skaičiais, atėmė vardus, orumą, netgi teisę numirti kaip žmogui.
Tokių vietų kaip Aušvicas, Majdanekas, Dachau ar Bergen-Belsen neapgaubsi švelniomis frazėmis. Ten vyko sąmoningai suplanuotas ir sistemingai vykdytas žudymas – ne tik fizinis, bet ir moralinis. Buvo naikinami žydai, romai, politiniai kaliniai, homoseksualai, sergantys psichikos ligomis ir visi, kurie netilpo į „tinkamo“ žmogaus apibrėžimą.
Kartais pamirštame, kad šios stovyklos neatsirado iš niekur. Joms kelią atvėrė nuoseklus neapykantos normalizavimas, žmonių skirstymas į „savi“ ir „kiti“, propagandos mechanizmai, kurie leido didžiajai visuomenės daliai nusisukti ir netikėti tuo, kas vyksta.
Kodėl tai turi rūpėti mums šiandien?
Kartais atrodo, kad visa tai tik tolimas siaubas, su mus nebesiejančiu laikotarpiu. Tačiau būtent šita iliuzija pavojinga. Žmonės, kurie visa tai darė, juk jie nebuvo pabaisos iš pasakų. Jie buvo biurokratai, gydytojai, sargybiniai, pareigūnai, kurie tiesiog vykdė įsakymus. Ir čia slypi viena didžiausių pamokų: sistema be empatijos, be sąžinės, gali paversti įrankiu bet ką.
Mokytis iš istorijos reiškia ne tik atminti aukas, bet ir matyti ženklus šiandien. Kai vėl atsiranda balsų, kalbančių apie gryną tautą, nereikalingas mažumas, silpnus ar išdavikus – istorija ima suktis ratu. Kai žiniasklaida tampa propaganda, kai pradedama teisinti žiaurumą „tvarkos“ ar „tautos stiprybės“ vardu – tai ne šiaip sau nuomonės, tai pavojaus signalai.
Atmintis – ne kančia, o pareiga
Balandžio 11 diena – tai ne tik apie tuos, kurie buvo išlaisvinti. Tai apie visus mus – ar sugebėsime išlikti žmonėmis tada, kai bus lengviau apsimesti, kad nematome? Ar mokėsime neapsimesti, kad mūsų tai neliečia?
Mes gyvename laikais, kai istorinės pamokos kartais tampa patogiai nutylimos. Kai atsiranda žmonių, bandančių pateisinti ar net romantizuoti totalitarinius režimus. Būtent todėl ši diena yra ne apie praeitį. Ji apie dabar. Apie tai, kad būti žmogumi reiškia ir prisiminti, ir reaguoti.
Šiandien, stovėdami ant Velykų slenksčio, kai viena šventė simbolizuoja prisikėlimą ir naują pradžią, verta prisiminti tuos, kurie buvo palikti be jokios vilties. Ir jei jau niekaip negalim ištrinti praeities, galim bent jau stengtis jos nekartoti. Ir netylėti tada, kai kažkas vėl bando pasidalinti žmones į vertus ir nevertus. Tai mūsų visų atsakomybė. Ne tik balandžio 11. Kasdien.
Lina Snarskienė
Žurnalistė
Rašau apie sodininkystę, gamtą ir gyvenimą. Tai temos, kurios man artimos širdžiai ir šaknims. Tikiu, kad augalai moko mus kantrybės, cikliškumo ir ryšio su pasauliu, todėl savo tekstais stengiuosi ne tik dalintis žiniomis, bet ir įkvėpti gyventi lėčiau, sąmoningiau, arčiau žemės.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.