Prisijunkite
Jeigu kas nors prieš dešimtmetį būtų pasakęs, kad muziką tau rašys ne žmogus, o matematiškai išmokęs algoritmas – turbūt būtų nuskambėję kaip ištrauka iš prasto mokslinės fantastikos serialo. Bet šiandien tokia realybė jau groja fone.
Muzikos transliavimo platforma „Deezer“ neseniai paskelbė, kad jų sistemoje jau atsiranda daugiau kaip 20 tūkst. dirbtinio intelekto sukurtų kūrinių per dieną. Ne per mėnesį, ne per metus. Per dieną. Ir čia prasideda klausimai, kurių neįmanoma ignoruoti.
Kas yra kūrėjas? Kas yra muzika? Ar kūrinys, sukurtas be jausmo, bet tiksliai pagal algoritmą, vis dar yra menas? Ir ar vartotojas, kuris moka už šią muziką, iš viso žino, kam atitenka tie centai?
Skamba, bet ar turi sielą?
Dirbtinis intelektas šiandien gali sukurti viską: nuo pop dainos iki atmosferinio garso takelio, nuo džiazo iki instrumentinio meditacinio garso. Naudojami modeliai analizuoja tūkstančius esamų kūrinių, mokosi jų struktūros, harmonijos, ritmo, vokalo linijų.
Ir rezultatas, žinoma, stebėtinai žmogiškas. Kai kurie kūriniai skamba taip, lyg juos būtų rašęs profesionalus prodiuseris. Bet skamba – ne tas pats, kas jaučia. Klausydamasis DI sukurtos dainos, dažnas net nesupranta, kad čia nedalyvavo joks atlikėjas.
Nėra jokių patirčių, jokių gyvenimo fragmentų, jokių bemiegių naktų su gitara. Yra tik tobulas išskaičiavimas, kas patiks ausiai. Ir čia slypi pavojus: kai ausis pripranta prie to, kas pagaminta, o ne išgyventa, mes prarandame vieną svarbiausių meno savybių – ryšį.
Ar tikrai verta už tai mokėti?
Iškyla klausimas ne tik moralinis, bet ir praktinis. Vartotojai moka už muziką per platformas, kuriose pinigai paskirstomi atlikėjams pagal perklausų skaičių. Bet jei tų perklausų šaltinis algoritmas, o ne tikras atlikėjas, tuomet uždirba tie, kurie sugebėjo įdarbinti DI greičiau nei kiti.
Tai nebe kūrybos laukas, o gamybinė konkurencija. Ir tuo pat metu atlikėjai, kurie kuria savo rankomis, balsais ir emocija, lieka užribyje. Jų klauso mažiau, jų atradimui reikia laiko, jų dainos nėra sukonstruotos pagal algoritminį hitų receptą. Ar klausytojas turėtų žinoti, ar jo klausoma muzika tikra?
Ne tik turėtų, bet ir privalo. Skirtingai nei sintezatorius, žmogaus balsas atneša jausmą, kurio negali atkurti jokie algoritmo mokymaisi. Ir jei mes pradedame mokėti vienodai tiek už vieną, tiek už kitą – ar tai nėra menininkų devalvacija?
Kokios ateities galima tikėtis?
Kai kurių nuomonė aiški, žinoma, kad žmogiški kūrėjai neišnyks. Bet jų reikės vis mažiau, rinkai patogu turėti greitai gaminamą, nuspėjamą, be autorinių teisių susijusį turinį. Net ir didžiosios leidybinės kompanijos pradeda eksperimentuoti su DI kaip su galimu autoriumi.
Taip išvengiama kontraktų, honorarų, įvaizdžio krizių, kurios lydi realius žmones. Bet tuo pačiu – atsiranda ir priešinga kryptis. Kuo daugiau netikros muzikos mus supa, tuo labiau mes norime tikro atlikėjo. Tikros emocijos, klaidų įraše, virpančio balso, tylaus sakinio prieš priedainį, kuris niekada nebuvo planuotas.
Žmonės visada reaguoja į perteklių priešingai, kai tampa per daug vienodumo, kyla badas autentiškumui. Todėl tikėtina, kad tikri kūrėjai taps mažiau masiškai žinomi, bet labiau vertinami. Jų koncertai bus ne dėl hitų, o dėl jausmo.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti