Sukrečianti senjoro kelionė: sudėtinga 30 kilometrų kelionė po kurios liko ir be vaistų, ir be pinigų

Toks jausmas apėmė ir vieną pensininką, kuris tiesiogine to žodžio prasme ryžosi nueiti ilgą kelią, kad pasiimtų savo pinigus. Ir grįžo be nieko. Šis žmogus gyvena nedideliame Lietuvos miestelyje, kuriame banko padalinio jau seniai nebėra. 

Bankomatas, kuris veikdavo prie vietinio prekybos centro, buvo išmontuotas be jokio paaiškinimo. Artimiausias – 30 kilometrų nuo namų. Kelionė iki jo – ne šiaip nuvažiuoti, o planuoti visą dieną. Kelionė kainuoja, užima laiką ir jėgas. 

O kai jos pabaigoje negali net pasiimti savo pinigų, o tai tampa tikra pažeminimo istorija. Pensininkas, kuriam daugiau nei 75 metai, į kelionę leidosi dar ryte. Susikrovė dokumentus, pinigų kortelę, užsirašė PIN kodą, nes bijojo pamiršti. 

Jautėsi lyg ruoštųsi į kelionę į ligoninę ar pas notarą. Diena buvo karšta, ne pačiam geriausiam fiziniam krūviui. Tačiau jam reikėjo grynųjų – pirkti vaistus, sumokėti kaimynui už daržovių atvežimą. Nuvažiavo, o bankomatas neveikia. Net nėra ženklų, kada bus pataisytas.

Tušti bankomatai ir pilni pažadai

Tai nėra išskirtinė istorija. Pastaruoju metu tai tampa vis dažnesne kasdienybe. Bankai mažina savo fizinių paslaugų tinklą, motyvuodami tuo, kad dauguma klientų naudojasi skaitmeninėmis paslaugomis. 

Tačiau jie nemato ar nenori matyti, kad dauguma nereiškia visų. Ir kai bankomatas neveikia, tai nėra tiesiog nepatogumas, o kai kuriems žmonėms tai reiškia prarastą dieną, prarastus pinigus už kelionę ir, dažnai, pažeminimo jausmą.

Gaila, bet kai kurie gyventojai tampa statistine klaida – nematoma klientų kategorija, kurios poreikiai nebėra aktualūs. Tačiau realybė kalba kitaip. Net ir 2025 metais Lietuvoje gyvena tūkstančiai žmonių, kurie nei turi, nei moka naudotis mobiliąja programėle. 

Kai kam kortelė tėra priemonė pasiimti pensiją bankomate – ne daugiau. Tai jų pasirinkimas, bet kartu ir teisė, kuri šiuo metu jiems atimama.

Pasigirsta kalbų, kad bankomatai mažinami dėl saugumo, aptarnavimo kaštų ar neva mažėjančio poreikio. Bet jei žmogus sėda į tarpmiestinį autobusą, kad pasiektų bankomatą, vadinasi, poreikis yra. 

Problema ta, kad niekas tų žmonių neklausia. Sprendimai daromi miestuose, o pasekmes jaučia kaimai. Ir tai yra sisteminis atotrūkis tarp to, kaip bankai įsivaizduoja paslaugą, ir kaip žmogui jos reikia.

Kelionė, kainuojanti daugiau nei pinigus

Pensininko kelionė kainavo jam ir laiką, ir sveikatą, ir emocijas. Jis pasakojo, kad stovėjo prie bankomato 15 minučių, kol suprato, kad tai ne laikinas gedimas. 

Aplink nėra nė vieno darbuotojo, niekur nenurodyta, kur kreiptis. Vienintelis atsakymas – skambinkite telefonu. Tačiau ką daryti, jei neturi išmanaus telefono ar ryšio? Ką daryti, jei esi žmogus, kuriam kiekvienas skambutis reiškia stresą, o ne sprendimą?

Grįžus namo, jis pasakojo kaimynams, kad važiuoti buvo beprasmiška. Kitą kartą, sakė, geriau skolinsis, nei dar kartą išgyvens tą patį. 

Bet čia ir slypi problema – žmogus, turintis teisę į savo pinigus, yra priverstas jų atsisakyti arba maldauti pagalbos. Ir tai vyksta ne dėl to, kad jis nesupranta technologijų, o todėl, kad sistema nepaliko jokios kitos išeities.

Tokios kelionės dažnai palieka žmonėms ne tik finansinį nuostolį, bet ir gėdą. Jie jaučiasi lyg nereikalingi. Lyg būtų problema, o ne klientas. Tai yra viena iš labiausiai nuvertinančių patirčių, būti ignoruojamam, kai tau reikia elementarios paslaugos. Ne privilegijos, o galimybės gauti savo pinigus.

Skaitmenizacija negali būti atsakomybės atsisakymas

Bankų atstovai dažnai kartoja, kad jų misija būti arti kliento. Deja, ši frazė tampa tuščia. Nes kai klientas – vyresnio amžiaus, be išmaniojo telefono, gyvenantis 30 kilometrų nuo artimiausio miesto, arti reikštų ne programėlę, o veikiančią paslaugą šalia namų.

Šiuolaikinė pažanga negali tapti pasiteisinimu atsisakyti atsakomybės. Jei technologijos išties tokios pažangios, jos turėtų būti prieinamos visiems. Ne tik tiems, kurie moka pasinaudoti „Face ID“ ar QR kodu, bet ir tiems, kurie tiesiog nori pasiimti 50 eurų vaistams.

Todėl istorija apie senjorą, grįžusį tuščiomis iš 30 kilometrų kelionės, yra ne vieno žmogaus problema. Tai yra ženklas, kad mūsų finansinė sistema vis dar turi spragų. Ir kad žmonės neturi būti priversti rinktis tarp pažangos ir orumo. Abi šios vertybės gali ir turi gyvuoti kartu.