Prisijunkite
Klimato krizė verčia žmoniją ieškoti naujų žaliavų šaltinių, kurie leistų statyti daugiau saulės ir vėjo jėgainių, didinti baterijų gamybą ir mažinti iškastinio kuro naudojimą. Tačiau paradoksalu, kad šiame kelyje mes susiduriame su pasauliu, kurio niekas iki šiol nėra tinkamai tyręs – giliausiais Ramiojo vandenyno regionais. Ten, tūkstančius metrų žemiau bangų, slypi vienas mažiausiai suprastų ekosistemų Žemėje. Ir būtent ten šiandien rieda pirmieji bandomieji gavybos aparatai, palikdami žymes, kurių gyvūnų bendrijoms gali prireikti šimtmečių išgydyti.
Naujausi giliavandenių tyrimai Clarion–Clippertono zonoje – didžiuliame plote tarp Meksikos ir Havajų – baigėsi atradimais, kurių mastas pribloškė net patyrusius biologus. Per penkerius metus mokslininkai jūroje praleido 160 dienų, surinko 4350 mėginių iš dugno ir ištyrė gyvūnus, kurių dydis siekė vos 0,3 milimetro. Tai didžiausias šios zonos tyrimas per pastaruosius trylika metų, o rezultatai atskleidė šimtus iki šiol niekur nefiksuotų rūšių. Tarp jų – daugybė daugiasetačių kirmėlių, vėžiagyvių ir moliuskų, prisitaikiusių gyventi absoliučioje tamsoje, kur medžiagų apykaita tokia lėta, kad gyvenimas tarsi sulėtėja iki vos pulsuojančių ritmų.
Vienas įspūdingiausių radinių – nauja koralų rūšis Deltocyathus zoemetallicus. Ji aptikta tik ant polimetalinių gumbų – metalais praturtintų darinių, kurie padengia dugną. Ironiška ir kartu tragiška tai, kad būtent šie gumbai yra pagrindinis pramonės taikinys. Jei jie bus iškasti, rūšis praras ne tik buveinę, bet ir pačią egzistavimo sąlygą. Ši detalė atskleidžia giliavandenės gamtos trapumą: ji nėra lanksti ir greitai atsikurianti, kaip miškas ar pieva. Mokslininkai primena, kad ten, kur Šiaurės jūroje iš vieno dugno mėginio aptinkama apie 20 tūkst. organizmų, tokio paties dydžio mėginyje Ramiajame vandenyne jų būna vos 200. Mažiau individų, tačiau panaši rūšių įvairovė – tai ženklas, jog bendrijos itin jautrios ir atsinaujina be galo lėtai.
Nors stebėtojai tikėjosi, kad bandomieji gavybos aparatai nusiaubs dugną visiškai, pirmieji rezultatai pasirodė dviprasmiai. Ekosistemai šokas nebuvo toks katastrofiškas, kaip prognozuota, tačiau konkretūs skaičiai kelia nerimą: ten, kur mašinos ratukai lietė dugną, gyvūnų sumažėjo 37 procentais, o rūšių įvairovė – 32 procentais. Tai nėra paprastas dugno sujudinimas. Giliavandeniai procesai vyksta taip lėtai, kad vienos mašinos pravažiavimas gali išlikti matomas ilgesnį laiką nei mūsų šiandien moderniausios technologijos egzistuoja rinkoje.
Dar baisesnė perspektyva atskleidžiama žvelgiant į gumbų formavimosi procesą. Polimetaliniai gumbai, kuriuos nori kasti pramonė, susidaro tūkstančius ar net milijonus metų. Jei jie bus surinkti, dugnas liks plikas – ne tik be metalų, bet ir be trimatės struktūros, kuri sudaro buveines ištisiems rūšių kompleksams. Mišką galima atsodinti, bet giliavandenio dugno naujai nesukursi. Tai ne atsinaujinantis resursas – tai geologinis fenomenas, susiformavęs per laiko mastą, kurio žmogaus gyvenimo trukmė neapima.
Atrodytų, kad giliavandenę gavybą kritikuojantys mokslininkai ignoruoja kitą realybę: Žemės sausumoje augantys metalų poreikiai taip pat daro milžinišką žalą. Dėl tradicinių kasyklų kertami miškai, teršiami vandenys, griaunami vietos bendruomenių gyvenimai. Todėl kai kurie ekonomistai ir pramonės atstovai teigia, kad giliavandenis kasimas gali būti „mažesnė blogybė“. Tačiau ši logika pavojingai supaprastina esmę. Ramiojo vandenyno dugnas – tai ne tuščias dykumos plotas, o unikali ekosistema, kuri, kaip rodo naujausi atradimai, talpina stulbinamą biologinę įvairovę. Tiesiog iki šiol niekas jos rimtai nebandė įsiklausyti.
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad beveik 30 procentų Clarion–Clippertono zonos jau paskelbta saugomomis teritorijomis. Tačiau realybė tokia, kad mokslininkai nelabai žino, ką konkrečiai jos saugo. Tai prilygsta tam, lyg būtų sukurtas atogrąžų miško rezervatas nežinant, ar jame gyvena papūgos, jaguarai, ar visai kiti organizmai. Šios teritorijos egzistuoja labiau kaip prevencinis gestas nei kaip tikra apsauga.
Už šio chaoso slypi institucinis vakuumas. Tarptautinė jūros dugno institucija International Seabed Authority, įkurta reguliuoti gavybą tarptautiniuose vandenyse, iki šiol nėra priėmusi galutinio Gavybos kodekso – taisyklių rinkinio, kuris turėtų nustatyti, kas, kur ir kokiomis sąlygomis gali kasti metalus. Nors projektas paskelbtas dar 2019 m., sprendimų nėra. Tai reiškia, kad beveik pusė planetos paviršiaus – tarptautiniai vandenys – šiuo metu gyvena teisinėje pilkojoje zonoje. Ir bet koks vakuumas ten, kur susiduria milžiniški ekonominiai interesai, tampa rizika gyvajai gamtai.
Visi šie faktai galiausiai veda prie vieno esminio klausimo: ar žmonija gali atsakingai tvarkytis su resursais, kurių biologinį ir ekologinį kontekstą tik pradedame suvokti? Rinkos logika sako, kad paklausai augant, gavyba neišvengiamai didės. Tačiau moksliniai duomenys rodo, kad šiame procese galime sunaikinti ekosistemą, kurios dalis dar neturi pavadinimų, o jų ekologinės funkcijos – visiškai nežinomos.
Nors tyrėjai įsitikinę, kad kiekviena naujai identifikuota rūšis yra žingsnis link atsakingo sprendimo priėmimo, laikas čia yra mūsų didžiausias priešas. Technologijos modernėja greičiau, nei atsinaujina giliavandeniai dugnai. Gavybos mašinos gali pradėti veikti greičiau, nei mokslas suspės sudaryti net preliminarų šios povandeninės karalystės gyventojų sąrašą.
Turime nuspręsti, ar klimato gelbėjimas turėtų vykti bet kokia kaina, ar vis dėlto yra ribų, kurių peržengti nevalia. Nes šiandien galime tik spėlioti, kokį pasaulį naikinsime – tokį, kurio trapumą suvokiame tik dabar.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.