Ar Marsas išties yra raudonas? NASA atskleidžia, kodėl Marsas yra vienas didžiausių kosmoso nesusipratimų

Marsas neretai vadinamas Raudonąja planeta, tačiau jo spalva nėra tokia ryški ir sodri, kaip dažnai įsivaizduojama. Tai ne gaisrinės mašinos raudonumas, o subtilus rausvai rudas atspalvis, kylantis iš Marso paviršių dengiančių dulkių ir uolienų, turinčių gausybę geležies oksido, rūdžių. Būtent šis cheminis junginys lemia rausvą planetos atspalvį, kurį matome iš Žemės.

Žmones nuo seno žavėjo ryškus Marso švytėjimas danguje, primenantis raudoną žvaigždę. Šis vaizdas daugelyje senųjų civilizacijų buvo siejamas su krauju, ugnimi, karu ir galia. Romėnai planetai suteikė karo dievo Marso vardą, mat jos spalva jiems priminė kraują, mūšio ir stiprybės simbolį.

Įdomu tai, kad ši senovinė asociacija turi ir mokslinį pagrindą. Žmogaus kraujo raudonumą lemia hemoglobinas, junginys, kuriame, kaip ir Marso dulkėse, yra geležies. Tad mūsų protėvių intuicija nebuvo visiškai klaidinga, tiek kraujas, tiek Marso spalva susiję su geležimi.

Tikrosios Marso paviršiaus spalvos

Nors plika akimi Marsas iš tolo gali atrodyti vientisai raudonas, iš arčiau žvelgiant matyti kur kas daugiau spalvų ir niuansų. NASA marsaeigių atsiųstose nuotraukose užfiksuota ne tik raudona, bet ir ruda, oranžinė, gelsva bei net šviesiai pilka spalva. Kai kurios vietos atrodo tarsi padengtos rūdimis, panašiomis į tas, kurias matome ant senų metalinių daiktų Žemėje.

1976 metais nusileidęs zondas „Viking“ buvo vienas pirmųjų įrenginių, perdavusių Marso paviršiaus nuotraukas. Jose matyti sausa, dulkėta dirva, padengta oranžiniu, rūdžių primenančiu sluoksniu.

Tačiau planetos paviršius nevienalytis. Aplink abudu ašigalius plyti ledo kepurės. Jos iš viršaus atrodo baltos, nes sudarytos iš užšalusio vandens. Žiemos metu jos pasidengia papildomu sausuoju ledu, užšalusiu anglies dioksidu. Kai Saulė pakyla aukščiau, šis sluoksnis išgaruoja, o naktį vėl susiformuoja. Dėl to ašigalių ledo kepurės metų laikų eigoje plečiasi ir traukiasi.

Spalvos, kurių nematome

Mūsų akis regi tik ribotą šviesos spektrą, regimąją šviesą. Tačiau Marsas skleidžia ir kitokio tipo spinduliuotę, kurią gali užfiksuoti tik specialūs teleskopai, jautrūs infraraudoniesiems ir ultravioletiniams spinduliams.

Šviesa yra elektromagnetinė banga, sudaryta iš fotonų. Jų energija priklauso nuo bangos ilgio, kuo banga trumpesnė, tuo didesnė energija. Mėlyni ir violetiniai fotonai yra energingesni nei raudonieji, o ultravioletiniai net dar stipresni. Jie gali pažeisti žmogaus odą, todėl būtina naudoti apsauginius kremus nuo saulės. Priešingai, infraraudonieji spinduliai yra mažiau energingi ir nepavojingi. Jie dažnai taikomi naktinio matymo technologijose ir astronominiuose stebėjimuose.

Kadangi žmogaus akis nemato šių spindulių, jų pagrindu sukurtos nuotraukos pateikiamos naudojant vadinamąsias klaidingas spalvas. Tokiu būdu išryškinamos paviršiaus struktūros ar temperatūros skirtumai, kurie plika akimi būtų nepastebimi.

Mokslininkai, lygindami regimojo ir infraraudonojo spektro vaizdus, gali nustatyti net mineralinę sudėtį ar stebėti ledo formacijas, kurios abiejuose spektruose išlieka ryškios.

Ką apie Marsą atskleidžia skirtingos šviesos rūšys

2013 metais NASA paleistas zondas MAVEN padėjo išplėsti Marso stebėjimus ir ultravioletiniame spektre. Tokie duomenys leidžia geriau suprasti ne tik planetos paviršių, bet ir atmosferos sudėtį bei jos sąveiką su Saulės vėju.

Skirtingi šviesos spektro ruožai, nuo radijo bangų iki gama spindulių, atskleidžia įvairius aspektus. Vieni padeda nustatyti paviršiaus temperatūrą, kiti leidžia tirti cheminę sudėtį, dar kiti vandens pėdsakus ar ugnikalnių veiklą praeityje.

Astronomijos pažanga leidžia tyrinėti dangaus kūnus ne tik regimuoju būdu. Kiekvienas naujas metodas papildo mūsų žinias apie Marso geologiją, jo evoliuciją ir galimą gyvybės egzistavimą praeityje.

Ar Marsas vis dar slepia paslapčių?

Nepaisant tūkstantmečius trunkančių stebėjimų, Marsas tebėra mįslinga planeta. Ar jo paviršiumi kadaise tekėjo skystas vanduo? Kaip ilgai veikė ugnikalniai? Kodėl atmosfera tokia reta? Ar galėjo ten egzistuoti gyvybė?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma tiek teleskopais, tiek siunčiant robotinius tyrinėtojus, kurie fiksuoja duomenis tiesiogiai nuo paviršiaus. Kiekviena nauja misija, kiekvienas spektro matavimas ar fotografijų rinkinys priartina mus prie visapusiško supratimo apie Marsą ne tik kaip planetą, bet ir kaip galimą buvusią gyvybės terpę.

Marsas mūsų kaimynas Visatoje išlieka viena paslaptingiausių ir įdomiausių planetų. Nors raudonas atspalvis tik vienas iš daugybės jo bruožų, būtent ši savybė nuo seniausių laikų kaitino žmonių vaizduotę ir skatino ieškoti atsakymų nežinomybėje.